Veža jaunikį, gal į pirmą pasimatymą. Peržengę merginos tėvų namo slenkstį piršlys ima malti liežuviu: kad jie turtingiausi, kad jie geriausi, kad jie gražiausi... Derisi prie stalo susėdę su tėvais dėl kraičio... Taip buvo seniau... 0 dabar? Dabar piršliai vestuvinėje puotoje yra tik palydos dalis ir senųjų papročių pratęsėjai.
Dabar laikmetis kitoks. Išnyko vežimai, karietos, todėl jaunikis sodina savo lelijėlę į lengvąjį automobilį...
Pats padovanoja aukso sužieduotuvių žiedelį. Pats kalba apie būsimą gyvenimą, pina gražiausių svajonių vainiką, girdo mergelę jaunystės vynu...
Seniau prie sužieduotuvių stalo sėsdavo visa šeima. Aptardavo vestuvių puotos reikalus, padainuodavo, pasilinksmindavo.
Sužieduotuvių stalas buvo išradingas. Mergelė norėdavo pasirodyti, kad yra gera šeimininkė. Tai buvo mėsos gaminiai, duona, pyragai ir tai vietovei būdingi kiti valgiai. Gerdavo nedaug. Šiai progai gamindavo įvairų alų, pateikdavo į stalą vaisių sultis, arbatą, naminę, dažniausiai balintą kavą.
Dabar sužieduotuvės aplaistomos šampano purslais...
Retai kur sužieduotuvės švenčiamos namuose.
Seniau per sužieduotuves pasikeisdavo dar ir dovanomis. Jaunoji gaudavo ne tik aukso sužieduotuvių žiedą, bet ir jaunikio išdrožinėtą rankšluostinę, kočėlus, verpstelę, ornamentuotą badiklį, sagę, karolius ir kt. namų darbo dirbinius.
Jaunoji dovanodavo baltą peltakiuotų nosinių komplektą (nes nosinės tai buvo draugystės ir meilės simbolis), austus šalikus, austus ir rištus kaklaraiščius, raštuotas kojines vilnones ar linines, austas vadžias, balno kilimėlius ir kitus savo rankomis padarytus meniškus darbus.
Nepamiršdovo apdovanoti ir tėvų. Tai buvo gražus paprotys. Jaunoji mamoms išsiuvinėdavo skarutes, prijuostes, išausdavo rankšluosčius, lauknešėlius ir kt. darbelius. Tėvui megztą megztinį, liemenę, kojines, pirštines, šalikus ir kt.
Vestuvės dažniausiai būdavo jaunosios tėvų namuose.
Tai vestuvinei puotai ruošdavosi apgalvodami kiekvieną smulkmeną,
Net arklius, kurie veš jaunuosius prie altoriaus, savaitę neimdavo darbams, juos šerdavo geriau, šukuodavo, apkirpdavo karčius, uodegas, o atėjus tai dienai uždėdavo gražius pakinktus, vadžias, ant kaklų užkabindavo žaržolus ar skambalus. Buvo sudaroma paslaptinga aplinka. Dabar piršlys ir svočia išlikę tik kaip jungtuvių palydos tęsėjai.
Piršliai išsiskirdavo savo apdaru. Svočia turėdavo gražų, pintą iš vytelių, krepšį, pilną visokių gėrybių. 0 piršlys turėjo gražiai išpuoštą aukštą kepurę. Visa vestuvinė palyda klausė svočios ir piršlio. Tai išlikę ir dabar.
Piršliai vadovavo visai vestuvinei palydai. Piršliai vedė ir vestuvinę puotą. Apgalvodavo scenarijų, susirinkdavo įvairias žinutes, kurdavo kupletus, ruošdavo įvairiausius suvenyrus jauniesiems, tėvams, palydai, šeimininkėms.
Šlykštiems paporinimams čia vietos nebūna. Taip įamžinama piršlių vieta, papročių tęstinumas labai svarbiame gyvenimo etape lieluviškose vestuvėse ...
Išmaudyti ežere... Nuplautos nuodėmės. Grįžta prie vestuvinių stalų švaručiai... įspėdami jaunuosius, kad gyvenime reikia pereiti ir vandenį, ir ugnį...
Piršliai rodo jauniesiems, kaip reikia praeiti gyvenimo tiltus... Jaunasis privalo ginti jaunąją nuo įvairiausių gyvenimo nesėkmių ir todėl ją neša ant rankų. Tiltas parenkamas ilgiausias ir gražiausias. Jaunajam nešti nesunku, nes meilė nugali didžiausias kliūtis...
Tilto tvirtumą patikrina piršlių pora. Piršlys veda piršlienę per tiltą.
Piršliai moko jaunuosius, kaip reikės miegoti ant suolo ... Moko, kaip reikia bučiuotis...
Moko, kaip reikia gyventi ir kaip reikio mylėti: gyvenimą ir žmogų ...
Po jungtuvių ceremonijos visa palyda vežama prie įžymiųjų vietų: vandens malūnų, vėjo malūnų, gražių sodybų, natūralių žavių gamtovaizdžių, piliakalnių ir ten, pagal piršlių sukurtą scenarijų vykdavo vestuvinės puotos linksmybės... Prie seno, seno vėjo malūno... Įamžinama brangiausia diena gyvenime.
Antrą vestuvių dieną, po piršlio pakorimo, pagal senus papročius, piršlienė skandinama dubenyje, vonioje, geldoje arba prūde, upėje, ežere,
Budeliai - „negailestingi“. Piršlienę „murgdo“ ežere. „Kam melavai, kam gyrei jaunąją mergelę, kad ji gražiausia, kad ji turtingiausia šioje žemėje mergelė“...
Melo kojos trumpos. Atsimink, nes nusipelnei; tavo kalbos apie išrinktąją mergelę – melagingos.
Jaunoji bėga gelbėti piršlienės, užmeta ant budelio pečių rankšluostį... Tada budelis išgelbsti piršlienę paduodamas jai ranką ir ištraukia iš ežero „gilumos“...
Persirengėliai jaunieji ir jų palyda laukia sugrįžtant jaunųjų. Jie bus apklausti ir turės išsipirkti, kad būtų įleista jaunųjų palyda prie vaišių stalo.
Čia piršliai sukuria savitą scenarijų, vis kitokį kiekvienai porai. Jei yra žiema jaunųjų sutikimas vyksta patalpose. Vasarą - gamtos prieglobstyje.
Rytojaus dieną, po iškilmingų jungtuvių vakaro, į šventę ateina linksmybių metas. Vyksta persirengėlių šokiai. Čia juoko, juokelio netrūksta. Žmonės, pamiršę visus vargus, linksminasi iš širdies. Skamba dainos, žmonės ilsisi... palydėdami ir mokydami jaunuosius kaip reikia gyventi.
Artėja jungtuvių valanda...
Žaibų akimirkoj sakyk, kad amžina
Mūs meilė ir vyšnia balta balta-
Žaibų akimirkoj mes pakylėti lig žvaigždžių!
Akimirka mes džiaukimės kartu!
Giedrė Milukaitė
Jaunystė pagimdo meilę ir viltį. Prie gyvenimo tako ateina dvi mylinčios širdys... Artėja jungtuvių valanda.
Tą akimirką nuotaka turi būti gražiausia. Todėl daug rūpesčių sukelia nuotakai rūbų parinkimas. Čia prireiks ir fantazijos, ir rankų darbo, ir patarimo bei kritikos.
Svarbu, kad suknelė ilga, trumpa ar kostiumėlis, būtų pasiūti iš nesiglamžančios medžiagos. Lengvas medžiagos kritimas suteikia nuotakai elegancijos ir laisvumo. Prie medžiagos ir fasono reikia priderinti rūbų puošiamuosius elementus.
Lietuvaitės - kuklios ir tą iškilmingą dieną jos rengiasi kukliai, bet išmoningai.
Vestuvių dieną jaunoji turi atrodyti graži ir šviesi.
Jau Jūsų gyvenimo taką nusagstė žvaigždžių šviesa. Tebūna ateitis šviesi! Namų šventumo tegul niekas nesudrumsčia!
Sielų baltumas tebūna amžinas, kaip nuotakų vestuviniai rūbai... Laiko ūkanos tegul neužgožia šviesiausių atminties lašų. Tebūna šeimoje amžina šventė...
Tegul niekada per jūsų skruostą neteka skausmo lašai. Tegul gyvenimas būna lengvas, kaip motinos lopšinė, kaip širdies malda. Žmogaus gyvenimas tarytum juosta, į kurią įaudžiame gyvenimo džiaugsmus, rūpesčius ir šviesias akimirkas.
Reikia linkėti, kad ši juosta būtų ilga ir niekada nenutrūktų.
Jei širdis įsako gyventi džiaugsmu - įrašykite šią atmintiną dieną į širdį po didelę ir gražią svajonę.
Nepravirks jaunystės metai, jei gyvenimo palydovas kartos:
Lyg motinai aš nusilenkiu
Moteriai pamilusiai mane.
Lietuvaitė priglaus mylinčią širdį, kad žmogaus lemtis nepaliktų tuščia...
Vai žydi darželis margais žiedužėliais
Vis mano bernužėlis, vis jam tik, vis jam!
Vai bręsta krūtinė saldžiais žodužėliais!
Vis mano brangiajam, vis mano meiliam!
Petras Vaičiūnas
Vai tai didis atminimas
Mūs jaunystė prarastos.
Vainikėlis rūtų žalias
Pintas iš rūtelių...
Gėlių puokštės
Ne žieduose ieškok žmogaus,
O žmoguje ieškok žiedų...
Salomėja Nėris
Puokštė - graži ta, kuri priglūsta prie kilnios sielos.
Nederėtų pamiršti ir tokios gražios tradicijos, kai jaunasis, einant į sutuoktuvių ceremonijas įteikia puokštę visų akivaizdoje savo išrinktajai, o abu atsisveikindami su tėvais įteikia gėles ir tėvams. Privalome jiems dėkoti už vaikystės pievas, duonos kąsnį ir gyvenimo saulę...
Gėlės lydi žmogaus gyvenimą džiaugsmo ir skausmo valandose. Kilmingiausia gėle - laikoma rožė. Jos simbolika išreiškia meilę. Ji nori lyg prisiglausti prie širdies. Todėl nuotakos renkasi baltas, gelsvas, rožines, raudonas rožes ar kompozicijas iš jų žiedų.
Savo grožiu ir paslaptingumu nenusileidžia ir herberos. Jų žiedai tarytum kalba, kod nori atkreipti visų dėmesį. Jos pasižymi spalvų žaismu. Ypač aukštos nuotakos renkasi herberų puokštes.
Smulkutės ir lieknos merginos mėgsta smulkesnių žiedelių puokšteles. Tam labai tinka frezijos, kurios būno įvairių atspalvių. Seniau buvo mėgiamos ir kalijų žiedų puokštės.
Prie tautinių rūbų derindavo ramunių, neužmirštuolių ir kitų lauko gėlių puokšteles.
Jaunųjų rūbai buvo siuvami ir iš lininių medžiagų. Prie jų puokštelės buvo pinamos iš rūtų. Žiemos metu pindavo lyg juostą iš eglių šakelių, tujų šakelių, mirtų bei kitų žaliuojančių augalų.
Nuotakų puokštės buvo derinamos prie rūbų. Prie ilgų suknelių – iškilmingesnės, didesnės ar ilgesnės puokštės - juostos, prie trumpos aprangos - lengvesnės puokštelės ir mažesnės: iš smulkių žiedelių bei lapelių. Plačiai buvo vartojamos ir mirtų puokštelės. Jomis puošdavo ir stalus.
Taigi, puokštė paryškina nuotakos aprangą, suteikia iškilmingumo visai vestuvinei palydai.
Žydėkit, gėlės, žaliuokit rūtos!
Ir aš kaip jurginė pražydus dairaus.
Vai, veržias į širdį man godos nebūtos...
Vai, mielo sulaukus veideliai man raus...
Petras Vaičiūnas
Gėlės - tai žemės žiedai. Gera, kad pačią reikšmingiausią ir brangiausią gyvenimo valandą jos gali suteikti didelį džiaugsmą. Šatrijos Ragana rašė:
„Tegul tuose žieduose randa ramybės valandėlę pavargusi žmogaus širdis.“
Gėlėse glūdi neapsakomo grožio švelnumo šaltinis.
Padovanota gėlė - tai vidinio žmogaus aruodo neįkainojamos dvasinės vertybės išraiška.
Gėlės, savo žiedų paslaptingumu kalba apie laimę, apie gražiausius linkėjimus, nuoširdumą, apie meilę ir pagarbą žmogui.
Rūbai
Madingos jaunosios pirštinaitės. Patogu ir gražu. Jaunojo švarko atlape gėlė priderinta prie jaunosios rūbų detalių.
Vyresnio amžiaus mergina rengdavosi šviesiu kostiumėliu.
Lietuvaičių vestuviniai rūbai kuklūs.
Kur vykdavo vestuvinė puota patalpa būdavo puošiama. Ant rankšluosčio, iš žalumynų išpindavo jaunųjų vardo ir pavardės raides. Pindavo iš rūtų, eglių, kadagių, mirtų, tujų, bruknių lapelių ar kitų žalumynų.
Vyresnio amžiaus žmonės per sutuoktuves vilkėjo įvairiai, pagal galimybes. Kiekviena stengėsi, kad ši diena būtų pati šviesiausia.
Prie gimtojo slenksčio...
Auksinis sutuoktuvių žiedas
Sužiba saulės spindulys.
Liudvika Marmienė
Jaunavedžiai po šventinių iškilmių grįžta į namus. Jie sutinkami tėvų prie gimtojo slenksčio su duona ir druska. Duonos maži gabalėliai pamirkomi į druską ir su vynu ar midumi užgeriami. Taurelės būna išmoningai išpuoštos rūtų ar mirtų šakelėmis, bei baltais kaspinėliais.
Duona yra sveikatos simbolis, o druska - tvirtybės. Tėvai jauniesiems linki būti sveikiems, stipriems ir laimingiems.
Ateinam pasitikti jūsų
Su duona ir druska.
Būkite stiprūs, būkit sveiki.
Kad neliktų žodžio netikro
Ir gėlės prie širdies netikros.
Ši papročių šviesa išliko iki šių dienų atmintyje, kaip gyvenimo dovana. Sutikdami jaunuosius visi linki: būti ištikimais Žmogui, Tiesai ir Žemei.
Didingas ir kilnus jausmas būti tėvais.
Moterystė - dievo kūrinys.
Dorai praleista jaunystė tai - šviesus ir tyras naujo gyvenimo rytas.
Mūsų lietuvaitės moka puoštis, dabintis, dailiai šokti gražiai dainuoti, nuoširdžiai juoktis, nuosekliai dėstyti savo mintis, būti mielomis ir patraukliomis.
Nenuostabu, kad šią gražią gyvenimo dovaną vertina ir svetimšaliai vyrai, todėl geidžia turėti žmoną lietuvaitę.
Reikia merginoms mokėti dirbti ir iš mūsų močiučių perimtus darbus, kurie ėjo iš kartos į kartą.
Jaunuoliai rinkdamiesi sužadėtinę turėtų atkreipti dėmesį ir į dvasinį mergužėlės kraitį.
Merginos turi gerai pažinti jaunojo šeimą. Ypač atkreipti dėmesį į tėvą, nes sūnūs, dažniausiai, savo poelgiais, yra labai panašūs į savąsias šaknis.
Ne tik patrauklios akys, meilūs žodžiai turi žavėti, bet reikia įsiklausyti ir į sielos gelmių šlamesį...
Tapusi žmona ji gerbs ir mokės mylėti. Didžiuosis tavimi! Nes tu buvai jos atrama ir kilnių jausmų sergėtojas.
Mylėkime kitus taip, kaip mylime save. Taigi, kurstykite Šeimos židinio ugnelę, nes jūsų rankos laiko jūsų laimę. Gimtieji namai - už ugnį kaitresni. Švyturiu dekite prie šeimos aukuro!
Tik tada:
Pražydės Lietuva,
Mūs tėvynė brangi.
Kaip pražydo pavasario gėlės
Iš sunkios priespaudos
Su skausmais, su žaizdom
Jau gyventi iš naujo ji kėlės.
St. Jasilionis
Sutuoktiniai turi suprasti, kad kiekvienam reikia psichologinės erdvės. Privalu saugoti vienas kito svajones, pomėgius.
Tarpusavio santykiai turi švelniai nuspalvinti kasdienybės dienas, nes šeimos nariai susiję vienas su kitu šimtais nematomų gijų.
Bendro gyvenimo dienų skaistumas, jų šiluma suteikia abiems gerą nuotaiką, gyvybingumą, darbingumą ir laimė lydi gyvenimo keliuose. Tuomet viešpatauja Meilė, Tiesa, Grožis ir Gėris, kurie susipina į vieną žodį laimė!
Norisi pabrėžti, kad ir tėvo misija gyvenime - didžiulė. Ant tėvo pečių laikosi pasaulis.
„Tėvas, tėvystė, tėviškė, tėvynė tai žodžiai ne tik iš vienos šaknies kilę, bet ir glaudžiai vienas su kitu susiję.“
Jūsų gyvenimo kelias dabar priklauso jau nuo jūsų. Tėvai, seserys ar broliai nebestovi jums už nugaros ir nenurodinėja kaip elgtis vaišėse, atėjus pas bičiulius, išvykus atostogų, kelionėn ar keliant pirmą stiklelį...
Tegul jūsų protas būna jūsų gyvenimo vedlys!
Tėvai trokšta, kad vaikai dalintųsi viskuo, viskuo, kas tiktai telpa žmoguje. Tegul būna jūsų gyvenimas žvaigždėta ateitis.
Būkite laimingi ir tada, kai rudens šerkšnas apkabins Jūsų pečius, Niekada nepamirškite tėvų dainos:
Praverk motulės kraičių skrynią
Čia viskas tau,
Kas šimtmečių jai duota
Ir rasi ten dar
Seną sutartinę,
Nuo pikto paslėptą,
Retai kam tedainuotą.
Algirdas Svidinskas
Trapi vaikystė brendo tėvų ir gerų žmonių pavėsyje. Jaunystės vieškeliai - platesni ir klaidesni.
Gimtų namų šiluma ir gerumas turi lydėti jūsų gyvenimo dienas. Laikykite tvirtose rankose šią gražią, taurią ir giliai giliai prasmingą gėlę - gyvenimą.
Nuo žilos gadynės eina žmogus nešdamas kartu estafetę. Kiekviena karta turi savo atspalvį, savo dainas, savitą gyvenimo stilių.
Tėvų ir prosenelių pamatai privalo išlikti. Tada išliks gyva ir tauta su savo kalba ir papročiais.
Pasitikit savo laimę šviesią:
Jaunystės žiedu sužibėjus
Pavasario džiaugsmais žydėk,
Tarytum lengvutis pietų vėjas
Į saulę sūkuriais nulėk.
A. P. Bagdonas
Reikia, kad jūsų širdyje degtų tyra gyvenimo liepsna! Kad jos užtektų uždegti ir jūsų gražiausios jungtuvių šventės žvakes...
Jaunoji karta privalo laikyti dorovės vainiką ir tikėjimo šviesą! Išeidami į dar nepažintą gyvenimo kelią iš tėvų židinio išsineškit šviesų namų spindulį.
Šeimoje turėtų išsiugdyti kultūringo elgesio, vaišinimosi papročių, pagarbos jausmas kiekvienam žmogui ir meilės, kuri nuskaidrina dienas, ieškant gyvenimo prasmės.
