Banner

Lietuvos tautinių mažumų tradicijos II. dalis Lenkų vestuvių apeigose susipynę lietuvių ir lenkų papročiai

Lietuvos tautinių mažumų tradicijos II. dalis  Lenkų vestuvių apeigose susipynę lietuvių ir lenkų papročiai

Išskirtinis iš Lenkijos perimtas Lietuvos lenkų vestuvių paprotys - kvietimas į vestuves. Seniau gimines ir kaimynus į vestuves kaime specialiomis oracijomis kviesdavo kvieslys. Vėliau, maždaug XX a. viduryje, įsitvirtino paprotys, kai svečius žodžiu kviesdavo tėvai ir jaunavedžiai. O dabar sekant Lenkijoje vyraujančia šiuolaikine tradicija, siunčiami arba įteikiami specialūs pakvietimai su svarbiausia vestuvių informacija.
Vakarą prieš vestuves, lietuvių vadinamą mergvakariu, Lietuvos lenkai vadina „dziewcziny wieczor". Į jaunosios namus susirenka pamergės, draugės, artimiausi kaimynai, kurie padeda puošti jaunosios namus, kartu linksminasi, dainuoja, šoka. Vienas iš svarbiausių tradicinio mergvakario papročių - nuotakos vainikėlio pynimas laikui bėgant šiek tiek modifikavosi ir dabar vainikėlį vestuvių rytą nupina kuri nors pamergė, svočia ar pati nuotaka. Tik skirtingai nei lietuviai, Lietuvos lenkai vainikėlį pina ne iš rūtų, o iš mirtos šakelių.
Jaunojo vykimas pas jaunąją. Šis vestuvių momentas prasideda jaunojo atsisveikinimu su tėvais ir baigiasi atvykimu į jaunosios namus. Apeiga prasideda vestuvių rytą, kai jaunojo pusėje susirenka pabroliai, piršlys, svočia bei pakviestieji kaimynai. Trumpai prisėdama prie stalo. Prieš išeinant iš užstalės, jaunasis atsistojęs padėkoja tėvams už išauklėjimą, svečiams už palydas. Po šių žodžių jaunasis, atsiklaupęs prieš tėvus, susodintus ant kėdžių, prašo jų palaiminimo. Jaunojo motina, laikydama rankose paveikslą su Jėzaus Kristaus atvaizdu, laimina sūnų, peržegnoja ir perduoda paveikslą tėvui, kuris veiksmą pakartoja. Už palaiminimą sūnus bučiuoja tėvams rankas. Tuo metu muzikantai dainuoja „Širdingoji Marija".
Pakeliui pas jaunąją jaunikio ir jo palydos laukia kliūtys - jaunosios pusė rodo „priešiškumą", pulką gali sustabdyti pakeliui, neįleisti į kiemą ar namus, reikalauti išpirkos. Dažnai jaunoji slepiama pas kaimynus, užrakinama spintoje, o prie stalo sodinama netikra nuotaka, kuria paprastai būna persirengęs vyras. Piršliui tenka derėtis su maršalkomis ir pamergėmis, kad būtų atiduota tikroji nuotaka.
Po tokių tardymų ir išdaigų jaunoji įvedama į kambarį, jaunikis jai paduoda gėlių puokštę, pabučiuoja ranką, o jaunoji prisega jam prie švarko kairiosios pusės baltą gėlytę. Palyda poruojasi, trumpam prisėda pasivaišinti ir prasideda atsisveikinimo ceremonija, kurios metu jaunasis tik asistuoja jaunajai. Jaunosios atsisveikinimas su tėvais dalyvaujant abiems jauniesiems yra išskirtinis Lietuvos lenkų vestuvių bruožas. Tėvų palaiminimas su Aušros vartų Šventosios Mergelės atvaizdu pradžioje skiriamas jaunajai, vėliau palaiminami abu jaunieji.
Išvažiuojančius jaunuosius tėvas apibarsto avižomis ir centais, kad būsimasis šeimyninis gyvenimas būtų laimingas ir pasiturintis, duodama duonos, druskos ir pinigų. Kartais pinigai dedami jaunajai į batus, linkint turtingo gyvenimo, o šventinta duona jaunojo kišenėje reiškė sotaus gyvenimo palinkėjimą.
Iš jungtuvių grįžtančių jaunųjų sutikimo apeigose sutinkama daug bendrų lenkams ir lietuviams bei daugeliui kitų Europos tautų būdingų tradicinių elementų - užtvarų į namus važiuojantiems vestuvininkams statymas, išpirkos reikalavimas, jaunosios nešimas per tiltus, sutikimas su duona, druska, vandens stikline, o dabar dažniau vyno taure ar degtinės taurele.
Lenkijos ir Lietuvos lenkams būdingas paprotys - iki dugno išgertas taureles sudaužyti. Buvo tikima, jog triukšmingas daužymas gali apsaugoti jaunuosius nuo raganavimo ir velnio žabangų. O slavų tautose indų daužymas reiškė merginos socialinio statuso kaitą, laimės linkėjimą jaunavedžiams.
Į vidų jaunoji nešama ant jaunojo rankų - siekiant apsaugoti peržengiant ribą į naują pasaulį ir naują būvį. Tačiau viduje prie vaišių stalo jauniesiems dar tenka išsipirkti „sodą“, kurį saugo persirengėliai, vadinami čigonais ar žydais. Šie personažai - neatsiejami ir lietuvių bei kitų tautų vestuvių veikėjai.
Kaip matome, lenkų vestuvių papročiai išties stipriai susipynę su lietuviškaisiais. Netrukus pateiksime straipsnį apie slavų vestuvių tradicijas.

Straipsnį parašė Aušra Pocienė, naudodamasi šia literatūra:
„Lietuvos sentikių folkloras: tekstai ir tyrinėjimai; Alina Tomaševič, Jonas Mardosa „Pietryčių Lietuvos lenkų vestuvės XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje: tarpkultūrinio tyrimo aspektai“; Lietuvos Karaimų kultūros bendrijos informacija.

Atgal
2

  
Banner