-
Pačius archaiškiausius vestuvių papročius išsaugojo būtent sentikiai, Lietuvoje gyvenę nuo XVII amžiaus pabaigos.Tačiau iki šių dienų jie neišliko ir baigia išnykti kartu su senaisiais sentikiais.
Viena iš unikaliausių Lietuvos sentikių vestuvių tradicijų – nuotakos vagystė. Iš pradžių nuotakas vogdavo, nes vedyboms dažniausiai dėl ekonominių sumetimų priešindavosi jaunojo arba jaunosios tėvai. Dažnai taip būdavo daroma iš taupumo, norint išvengti brangiai kainuojančių ir ilgai trunkančių vestuvių, todėl jaunųjų šeimos tarpusavyje susitardavo dėl fiktyvios nuotakos vagystės. Tačiau visuomet tai būdavo daroma su merginos sutikimu ar netgi jos iniciatyva. Vėliau šis paprotys tapo pramoginiu vestuvių elementu ir gyvavo maždaug iki XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos.
Beveik visuomet merginas vogdavo švenčių metu, dažniausiai per kermošius. Veiksmas būtinai turėdavo vykti prie vandens telkinio, kur jaunimas susirinkdavo linksmintis, žaisti žaidimų. Arkliais pakinkytu vežimu jaunieji sprukdavo į kitą kaimą, prisiglausdavo pas giminaičius, ten ir susituokdavo. Šventikai neatsisakydavo palaiminti tokių santuokų.
Po kurio laiko jaunosios tėvai slapta perduodavo kvietimą sugrįžti į namus arba jaunieji patys atvykdavo išpažinti „kaltės", ant kelių prašydavo atleidimo, gaudavo jiems priklausantį kraitį.
Vestuves sentikiai keldavo dažniausiai rudenį arba žiemą, kai būdavo mažiausiai ūkio darbų. Didelę reikšmę turėjo ir bažnyčios kalendorius – per pasniką vestuvių niekuomet nerengdavo.
Vestuvės, žinoma, prasidėdavo piršlybomis, kurių metu būdavo deramasi ir dėl kraičio, o dėl jo susitarus, sukertama rankomis.
Vestuvių išvakarėse vykdavo mergvakaris, kurio metu nuotakos draugės išpindavo jai kasą ir supindavo dvi. Atsisveikinimą su mergyste simbolizavo ir nedidelė papuošta eglutė, kuri buvo statoma ant stalo.
Neatsiejamas sentikių vestuvių ritualas – pirtis. Į pirtį prieš vestuves, tarsi atsisveikindama su mergyste, eidavo jaunoji kartu su draugėmis, kurios ją perdavo, dainuodavo apeigines dainas. Antrąją vestuvių dieną į pirtį eidavo jaunieji, o svečiai stebėdavo, kaip jie ten įeis - jei kartu, gyvenimas bus laimingas.
Kaip ir lietuviai, Lietuvos rusai jaunosios gaubtuvių apeigose naudojo apverstą duonkubilį – namų šeimininkės valdžios simbolį. Ant kailiu apdengto duonkubilio sodindavo nuotaką, piršlienė arba pamergės jai išpindavo kasą, o jaunikis ją turėdavo išsipirkti. Nuotaka būdavo apgaubiama moterišku galvos apdangalu – nuometu.
Vilnonį patiesalą arba kailį tiesdavo ir ant žemės, kai jaunieji po jungtuvių parvykdavo namo. Vilna ir kailis simbolizavo šeimos gerovę ir turtus. Kaip ir grūdai ar smulkūs pinigai, kuriais būdavo apiberiami jaunieji, kad jų gyvenimas būtų turtingas, o derlius – gausus.
Štai perskaitėte jau trečiąjį straipsnį apie Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų tradicijas. Tikimės, kad praplėtėte akiratį.Straipsnį parašė Aušra Pocienė, naudodamasi šia literatūra:
„Lietuvos sentikių folkloras: tekstai ir tyrinėjimai; Alina Tomaševič, Jonas Mardosa „Pietryčių Lietuvos lenkų vestuvės XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje: tarpkultūrinio tyrimo aspektai“; Lietuvos Karaimų kultūros bendrijos informacija.
