Jaunosios ieškojimas. Jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus dažnai nuotaka būdavo slepiama. Kamaroje arba tolimesniame kambaryje vyrai ant aukštų karčių iškeldavo 2-3 susiūtas paklodes ir už jų nuvesdavo jaunąją su pamergėmis, kad merginų visiškai nesimatytų. Tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką.
Šiandieninėse vestuvėse jaunikiui yra užrišamos akys ir jis stengiasi tarp pulko merginų rasti ir atpažinti savo nuotaką. Tačiau, jei norėtumėte sekti senaisiais papročiais, nuotaką surasti turėtų vienas piršlys arba vyriausias pabrolys. Surasta nuotaka atvedama jaunajam.
Rūtų įteikimas vyrams. Prieš važiuojant į bažnyčią, jaunosios motina jaunikiui, visiems pabroliams, piršliui ir muzikantams įteikdavo mažas skareles su rūtos šakele. Tai daryta, kad kelias iki bažnyčios būtų laimingas. Skareles saugodavo kaip vestuvinę dovaną, prisiminimą.
Šią tradiciją galima gražiai pritaikyti šiandieninėse vestuvėse. Skareles galima pakeisti nosinėmis. Gražu būtų jas išsiuvinėti rūtos šakele ar jaunųjų (jaunosios) inicialais.
Bažnyčioje. Paprastai jaunieji žengia link altoriaus kartu - tai jų bendros gyvenimo kelionės ženklas. Po truputį populiarėja ir amerikietiškas paprotys, kai jaunąją iki altoriaus atveda tėvas ir atiduoda jaunikiui. Tačiau anksčiau jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvienas su savo palyda - jaunoji su pamergėmis ir svočia, o jaunasis su pabroliais. Abu pulkai eidavo vienu metu šoninėmis bažnyčios navomis, susikabinę po du arba tris - kiek leisdavo navos plotis. Jei bažnyčia būdavo maža - eidavo viduriniąją nava. Vieną šalia kito jaunuosius pastatydavo svočia. Ji patiesdavo naują baltą rankšluostį arba drobės stuomenį (audinio gabalas užtektinas marškiniams) ir ant jo atvesdavo jaunuosius. Drobės gabalas ar rankšluostis buvo paliekamas kunigui (jei susitepdavo - dovanodavo švarų).
Jaunųjų sutikimas. Laukdami jaunųjų svečiai kieme ant aukštos karties iškeldavo dervuotą ratą ir jį uždegdavo, kad jaunieji nepasiklystų, kad kelias namo būtų šviesus. O prie vartų ir namo durų sustatydavo žibintus. Juos skobdavo iš raudonų ir baltų burokų, o į vidų įstatydavo žvakelę.
Rengiant vestuvių šventę jauniesiems taką nuo vartų iki durų galima nušviesti žvakelėmis, specialia lempelių girlianda arba išbandyti mūsų senolių burokinius žibintus.
Stalo vadavimas. Šiandieninėse vestuvėse piršlys su visu pulku paprastai iš čigonų ir apsimetėlių vestuvininkų išsiperka vietas prie stalo. Šis paprotys atkeliavęs iš senųjų vestuvių, tačiau tada ne išpirkdavo vietas, o pirkdavo „jaunosios sodą“. Jį surišdavo ir papuošdavo jaunosios pusės moterys. Dažniausiai „sodas“ buvo daromas iš nukirstos eglės viršūnės arba didelės siūlų ritės. Vėliau sodus pradėjo rišti iš šiaudų, dar vėliau - verti iš sukarpytų šiaudelių. „Jaunosios sodą“ gražiai papuošdavo: apipindavo žolynais, apvyniodavo blizgia juostele, kaspinu, pritvirtindavo iš popieriaus iškirptas detales. Tokį „sodą“ pakabindavo virš stalo. Jį ir turėdavo pabroliai nusipirkti ir taip vietas prie stalo sau ir jaunikiui išsikovoti. Vykdavo teatralizuotos derybos, „sodo“ gyrimas ir peikimas.
„Sodo“ pirkimu galima paįvairinti vestuves. Daugumai gerai žinomų šiaudinių „sodų“ galima įsigyti tautodailės salonuose ir suvenyrų parduotuvėse.
Vainikėlio nuėmimas. Prieš gaubiant jaunąją nuometu, būdavo nuimamas vainikas. Gavęs tėvų leidimą tai atlikdavo vyriausias pabrolys (jaunikio atstovas). Nuėmus vainiką svočia jaunąją apgaubdavo nuometu. Vyriausiam pabroliui atitekusį rūtų vainikėlį pamergės bandydavo pavogti arba turėdavo išpirkti. Atgautą vainiką pamergės uždėdavo jaunosios seseriai, o pabroliai, pasodinę ant kėdės, pakilnodavo tiek kartų, už kiek metų linkėdavo ištekėti.
Gaubimą senoviniu nuometu galima pakeisti dailios skarelės užrišimu, o jaunosios galvos papuošalą - nuometą, vainiką, diademą uždėti jaunosios seseriai arba vyriausiajai pamergei.
Jaunųjų guldymas. Jaunųjų lovą paprastai išpirkdavo nuotakos pusė (šiandien tai galėtų daryti pamergės). Tuomet lovą paklodavo naujai apvilkta patalyne ir joje paguldydavo suvystytą lėlę, kad guolis būtų vaisingas. Po pagalve buvo dedamas duonos kepalas, kad jaunieji visą gyvenimą būtų turtingi ir duonos nepritrūktų. Jaunuosius gulti palydėdavo svočia. Ji jaunavedžius nurengdavo ir paaiškindavo vedybines priedermes.
Šiandien, vestuves švenčiant dvi dienas, jaunieji palydimi visų svečių, jiems įteikiamas pirmosios nakties užkandžių rinkinys. Tačiau gražu būtų pagal senuosius papročius papuošti jaunavedžių miegamąjį, įteikti šmaikščias pirmosios nakties instrukcijas.
Keltuvės. Jaunuosius keldavo visas pulkas. Prie klėties, kur šie miegodavo, durų atsinešdavo nekultų javų ir kuldavo juos spragilais, skambindavo metaliniais puodais, tauškėdavo medinėm kultuvėm į jaunavedžių duris. Jaunieji norėdami atsikratyti triukšmautojų, turėdavo išsipirkti.
Prieš sėdant prie stalo jaunieji nusiprausdavo šulinio vandeniu. Ir dabar dar kai kuriose vestuvėse ryte jaunieji ir jų svečiai prieš sėsdami prie stalo veidus nusiprausia piršlių atneštu vandeniu.
Jaunamartei perduodamas šeimininkavimas. Paprastai antrąją vestuvių dieną, anyta (jaunojo motina) marčiai įteikdavo žarsteklį ir samtį sakydama „Tai tu, martele, dabar šeimininkė“.
Jei vestuvės švenčiamos vieną dieną, šeimininkės atributus galima įteikti po vainikėlio nuėmimo. Jaunajai galima įteikti ne tik prijuostę (kaip dabar daroma), bet ir kokį nors buities rakandą - samtį, kočėlą, šluotą ar pan. Jaunikiui - šiaudinę skrybėlę ar kokį vyrišką buities rakandą.
Piršlio karimas. Jei vestuvėse kariamas piršlys, jį paprastai gelbėja jaunoji. Uždeda ant peties drobinę arba austinę juostą. Tačiau anksčiau, kai piršlį kardavo jaunosios pusės moterys, jį gelbėdavo jaunosios motina - atleisdama už melą ir dukters išviliojimą.
Seni daiktai naujam gyvenimui. Besibaigiant vestuvėms kaimynai jauniesiems sunešdavo įvairius senus, nebereikalingus, sulūžusius ūkio padargus ir senus, nebenaudojamus buities daiktus - „naujo gyvenimo pradžiai“.
Šią tradiciją galima atgaivinti ir smagiai pritaikyti šiandieninėse vestuvėse. Tačiau senais daiktais reikėtų pasirūpinti iš anksto. Taip pat galima ir improvizuoti bei dovanoti vieną arba kelis antikvarinius daiktus - žvakides, serviravimo įrankius ir pan.
