Banner

Baltos suknelės istorija

Baltos suknelės istorija

Kone kiekvienai būsimajai nuotakai, išgirdusiai frazę „vestuvinė suknelė", prieš akis iškyla sniego baltumo apdaras. Tapo įprasta manyti, kad ši graži vestuvinė tradicija tęsiasi amžių amžius ir niekada altoriaus link nežengė nuotaka, pasipuošusi kitos spalvos suknele. Ar tikrai taip yra? Siūlome sužinoti tikrąją baltos vestuvinės suknelės istoriją.
Priešistorė
Santuoka kaip teisinis vienetas atsirado dar Romos imperijos laikais. Vestuvės vykdavo dalyvaujant teisėjui ir liudytojams, teikusiems tam tikrų garantijų. Jau tuomet nuotakos apdaras turėjo būti balta suknelė, visa papuošta mažais kutais, ir šydas. Vis dėlto toks drabužis labiau priminė tuniką (didelį audeklo gabalą, vyniojamą aplink kūną ir per kairį petį) nei tai, ką šiandien vadiname suknia. Kad neatrodytų kasdieniškai, romėnų nuotakos plaukus puošdavo pačių rinktomis gėlėmis, o liemenis susijuosdavo plačiais diržais su vedybinio gyvenimo globėjo Heraklio simbolika. Vos tik atsirado puošnesnių audinių, nuotakos vestuvių dieną suskubo dabintis aukso, purpuro ar melsvos spalvos suknelėmis, o baltąsias tunikas, kaip pernelyg paprastas, dėvėjo kasdien.
O štai Indijoje nuo neatmenamų laikų nuotakos puošdavosi raudonomis suknelėmis. Spalva turėjo būti kuo ryškesnė, mat santuoka suvokta kaip komercinis sandoris, kurį sudarantieji turėjo būti gražiai (reiškia - ne pilkai, o ryškiai) pasipuošę ir reprezentatyvūs. Nuotakos apdaras jaunikio giminei tarsi parodydavo, kad būsima jo žmona verta savo išrinktojo ir gali būti priimta į šeimą. Tokios pat tradicijos vyravo ne tik Indijoje, bet ir Rusijoje, Japonijoje, Kinijoje. Kiek vėliau Japonijoje ir Kinijoje nuotakos ėmė rinktis baltas sukneles, nes Rytų kultūroje balta spalva simbolizuoja gedulą - tekėdama jaunoji palieka savo šeimą, kad prisijungtų prie vyro šeimos, taigi simboliškai patiria netektį.
Senovės Graikijoje jaunosios vestuviniam apdarui rinkdavosi bet kokios tamsios spalvos sukneles. Tokias tunikas graikės apsisiausdavo ant arčiau kūno vilkėtų geltonų apdarų. Manoma, kad tamsią nuotakos suknios spalvą lėmė tai, jog kasdien buvo dėvimos baltos tunikos. Juk nuotaka ir prieš daugelį metų vestuvių dieną norėjo atrodyti išskirtinai gražiai, nekasdieniškai.
Nuo juodos iki baltos
Tamsių spalvų suknelės vilkėtos Renesanso epochoje (XVI a.), o ypač išpopuliarėjo baroke (XVII a.). Šiandien nuotaką turėtų net šiurpas nukrėsti, pagalvojus apie Ispanijoje gyvenusių moterų vestuvinius apdarus - jie buvo juodi! Nuotakos dėl didelio religingumo buvo rengiamos juodai, o jų veidus dengdavo tokios pat spalvos šydai. Jaunųjų apdarai būdavo sunkūs ir pompastiški, ne ką tesiskyrė nuo gedulo drabužių. Nuotaką buvo galima lengvai supainioti su laidotuvių procesijoje dalyvaujančia našle... Tai kada gi pagaliau atsirado tikrosios ir šiandien taip mėgstamos baltos spalvos vestuvinės suknelės? Vieningos nuomonės nėra, tačiau versijų ir legendų žinoma net keletas.
Viena jų užfiksuota XVI a. Škotijos metraščiuose. Teigiama, kad pirmoji baltą vestuvinę suknelę apsivilko karalienė Marija Stiuart, o vienas tokio jos pasirinkimo paaiškinimų buvo tas, kad karalienės motinos herbe dominavo balta spalva.
Kita legenda byloja, kad Prancūzijos karalienė Marija de Mediči (XVI-XVII a.) tuoktuvėms pasipuošė balta paauksinta suknele su stačiakampe iškirpte, Prancūzijos mados pasaulyje sukėlusia tikrą sumaištį. Dar vienas šaltinis nurodo, kad M. Mediči tiesiog pasipriešino katalikiškoms tradicijoms ir todėl pasipuošė balta suknele su iškirpte - bažnyčia tokių dėvėti neleido. To meto dailininkas Mikelandželas Buonarotis, pavaizdavęs balta vestuvine suknele pasipuošusią keturiolikmetę M. Mediči, paskatino naujų mados tendencijų plitimą Europoje. Prie baltos suknelės populiarėjimo prisidėjo ir legenda apie tai, kad Marija buvo pirmoji aukštuomenės dama, ištekėjusi iš meilės.
Dar viena baltos vestuvinės suknelės atsiradimo versija byloja, kad Europoje šio drabužio aukso amžius prasidėjo jį savo vestuvių dieną apsivilkus Anglijos karalienei Anai 1499-aisiais. Iki tol moterys per vestuves puošdavosi pačiomis geriausiomis turimomis bet kokių spalvų suknelėmis, nes turėti baltą suknelę buvo prabanga ir tai sau leisti galėjo reta nuotaka. Iki pat XX a. vestuvinė suknelė vertinta iš praktiškosios pusės. Didžiausiu jos privalumu laikyta tai, kad vėliau ją buvo galima dėvėti kitame pokylyje. Dėl to sukneles siūdindavosi įvairių spalvų ar net margas ir niekas nesistebėdavo, nuotaką pamatęs su juoda suknele. Nuo XX a. šeima, išgalinti pasiūdinti dukrai baltą prabangią vestuvinę suknelę, taip išreikšdavo savo finansinę galią. O bažnyčia baltą nuotakos apdarą ėmė vertinti kaip nekaltumo ir skaistumo simbolį.
Na, o už tai, kad balta suknelė išpopuliarėjo moderniais laikais, nuopelnus reikėtų skirti Anglijos karalienei Viktorijai. Ji buvo pirmoji karališkoji nuotaka, ignoravusi sunkų tamsaus sidabro spalvos tradicinį vestuvių apdarą. Vietoj jo Viktorija nutarė dėvėti nuostabią baltą atlasinę suknelę gilia iškirpte. Tačiau viena tradicija nepakito - jos apdaras, kaip ir visos tos epochos suknios, buvo puoštas nėriniais. Taip nuo 1840 m. savo vestuvių dieną kiekviena nuotaka svajodavo puoštis tik baltai.
Bėgant metams vestuvinės suknelės spalva nebekito. Sniego baltumo suknelės tapo išskirtinis nuotakos atributas. Šis apdaras keitėsi tik pagal esamo laikmečio madą. Vestuvinės suknelės buvo puošiamos įvairiomis madingomis detalėmis, aksesuarais, keitėsi jų ilgis, galvos apdangalų forma ir paskirtis.
Tiesa, dėl pasaulinių karų balta suknelė vos neišnyko. Naujos šeimos kurdavosi ir sunkmečiu, tačiau puoštis baltomis suknelėmis tegalėjo turtuolės, o eilinės nuotakos vėl grįžo prie Renesanso tradicijos ir vestuvių dieną puošėsi bet kokių spalvų geriausiomis turimomis suknelėmis. Laimė, buvo pasiturinčių panelių ir vestuvinius apdarus joms parūpindavo tėvai, turėję ambicijų puošti dukras sniego baltumo suknelėmis ir taip parodyti savo turtus bei padėtį visuomenėje. Ilgainiui vėl visos socialinės žmonių grupės grįžo prie baltos suknelės.
Lietuvą baltos vestuvinės suknelės pasiekė daug vėliau nei Europą. Nuo seno mūsų nuotakos dėvėjo puošnesnius nei kasdien, tačiau margus apdarus: marškinius, liemenes ir sijonus. Visas kostiumas austas etnografinei vietovei būdingais raštais, tik galvos apdangalas buvo baltutėlis ir naujas, simbolizavo nuotakos tyrumą. Nuo pat vestuvių dienos iki mirties ištekėjusi moteris negalėjo viešai rodytis vienplaukė - taip žmonės atskirdavo, kuri jau susaistyta santuokos saitais, o kuri dar tik vėjavaikė.
Šiandien Lietuvoje dauguma merginų renkasi tradicines baltas sukneles. Pasak vieno vestuvių drabužių salono vadovės, kiekviena nuotaka šią ypatingą dieną nori jaustis išskirtinė ir nuostabi. Vienos merginos linkę laikytis tradicijų ir puoštis tik baltomis suknelėmis, kitos ieško šviesaus sidabro, perlo baltumo, dramblio kaulo ar šampano spalvos suknelių. Kai kurios renkasi ilgas ar net žemę siekiančias sukneles su šleifais, o kitos pirmenybę teikia netradicinio ilgio apdarui, įvairioms spalvoms ir modeliams, atsisako nuometų. Anot salono vadovės, jau daugelį metų puošiančios nuotakas, svarbu, kad su suknele jaunoji jaustųsi ypatinga. Viskas turi derėti - nuo suknelės modelio iki aksesuarų. Nesvarbu, kas šią ypatingą dieną leis pasijusti nuostabiausia pasaulyje princese - ar pūsta suknelė, ar vos kelius siekiantis baltas sijonėlis, ar raudonas apdaras, siūdintas pas garsų dizainerį... Svarbiausia, kad tą dieną Jūs jaustumėtės ypatinga, nuostabi ir laiminga. Juk tai visada labiausiai ir rūpėjo nuotakoms.

Atgal
0

  
Banner