Banner

Valentinas į Panevėžio Santuokų rūmus neskubėjo

Valentinas į Panevėžio Santuokų rūmus neskubėjo

 

 

Vasario 14-ąją įsimylėjėliai vienas kitam dovanoja širdeles, gėles ir saldainius, prisiekia amžinai mylėti, tačiau sumainyti aukso žiedų neskuba. Ir taip yra ne tik dėl to, kad šiais metais Šv. Valentino diena minima viduryje savaitės.

 

 
 
Žiemą užmigus gamtai tarsi užmiega ir noras kelti vestuves. Vasarą šurmuliuojantys Santuokų rūmai šaltuoju metų laiku ištuštėja, nes žiedus sumainyti nusprendusios poros nekantriai laukia. Tokias tendencijas jau daug metų stebi Panevėžio civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Diana Zacharienė. „Žiemą per vieną šeštadienį sutuokiame nuo 3 iki 8 porų, o po Velykų jaučiame vis didėjantį krūvį, kol vasarą pasiekiame piką ir per dieną sutuokiame 18–20 porų. Tiesa, suaktyvėjimą pastebime Vasario 14 dieną ir nors šį kartą Šv. Valentinas bus minimas antradienį, ketiname sutuokti 4 poras“, – „Panevėžio balsui“ pasakojo skyriaus vadėja. Žiemą, kaip ir vasarą, planuojant vestuves prašymus reikia pateikti likus bent mėnesiui iki didžiosios dienos, tačiau D. Zacharienė pažymi, kad šiltuoju sezonu to mėnesio gali ir nepakakti.
 
Vasaros datos paprastai pradedamos užsisakyti likus metams ar pusmečiui, o jeigu jos kuo nors ypatingos – dar anksčiau. „Jau iš anksto žinojome, kad 2017 metų liepos 7 diena bus itin populiari dėl pasikartojančių septynetų, kurie laikomi sėkmės ženklu. Nors ši diena bus penktadienis, užimti jau beveik visi laikai. Tuo metu vestuves švenčiantieji žiemą gali būti beveik šimtu procentų tikri, kad gaus savo norimą datą net ir likus mėnesiui iki jos“, – šypsosi D. Zacharienė.
 
Kad žiemą krūvis būna mažesnis, pripažįsta ir Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus vadovė Nijolė Gaižiūnienė. „Sausį sutuokėme vos 5 poras“, – skaičiuoja ji. Dar ir pirmąjį pavasario mėnesį įsimylėjėliai esą neskuba mainyti žiedų.
 
 
Pasak jos, vasario bei kovo mėnesiais, planuojama, šis skaičius išliks panašus. „O vasario 14-ąją nepastebime jokio suaktyvėjimo, nes šią šventę minėsime savaitės viduryje. Be to, įsimylėjėlių dieną dažniausiai labiau sureikšmina jaunimas, o sumainyti žiedus norintiems žmonėms ji jau dažniausiai būna praradusi prasmę“, – įsitikinusi N. Gaižiūnienė. Skyriaus vadovė pastebėjo, kad vestuvių mažėja ne tik žiemą. Vis daugiau vaikų gimsta ne santuokoje, dalis jaunuolių palieka Lietuvą, tad ir tuoktis nebėra kam. Visgi, nepaisant mažo jaunavedžių skaičiaus žiemą, šiuo metų laiku populiarios išlieka išvažiuojamosios vestuvės. Miesto teritorijoje panevėžiečiai žiedus dažniausiai nori sumainyti viešbutyje bei Dailės galerijoje, o rajone populiariausia tuoktis Bistrampolio dvare.

 

Nesugundo net pigesnės iškilmės

Ne vienerius metus vestuvių vedėja bei planuotoja dirbanti Monika Baltaitė pripažino žiemą irgi sulaukianti mažiau klientų. Tačiau tvirtinti, kad atvėsus orams dingsta ir noras tuoktis, ji negalėtų. O ir nevienodumų tarp skirtingų sezonų nėra tiek daug, kiek gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Pagrindinis skirtumas tarp šiltuoju ir šaltuoju metų laiku vykstančių vestuvių yra tai, kad dabar žmonės daug mažiau dėmesio skiria aplinkai bei laukui, – pasakojo savaitraščio pašnekovė. – Vasarą visi nori būti gamtoje – puošia suoliukus, pavėsines, o žiemos laikotarpiu šis noras tarsi dingsta, nes visiems svarbu nesušalti.“ „Kita vertus, net ir pasnigus bei spaudžiant šaltukui žmonės neretai nenori atsisakyti tokių atrakcijų kaip fotosesija su žirgais ar panašiai“, – pridūrė M. Baltaitė. Mažai, anot jos, skiriasi ir žieminių vestuvių mados. Visos linksmybės paprastai vyksta uždaroje, šiltoje patalpoje, tad visi gali puoštis taip, lyg būtų vasara.
Bet į ką žmonės ne visada atkreipia dėmesį, pasak M. Baltaitės, tai į tuoktuvių žiemą pranašumus. Jų yra nemažai, ir bene didžiausias – kaina. „Nors sumos labai smarkiai nesiskiria, šaltuoju metu galima sutaupyti renkantis vedėją bei muzikantus, nuomojantis salę bei kitoms detalėms. Už kiekvieną šią paslaugą žiemą sumokėsite maždaug 100 ar 200 eurų mažiau, tad galutinė suma būna gerokai malonesnė“, – šypsosi specialistė.
Be to, puotą keliant žiemą, pradėti ją planuoti galima gerokai vėliau, nei švenčiant vasarą. Šiuo metu nemažai salių bei paslaugų teikėjų nekantriai laukia užsakymų, o birželio–rugpjūčio mėnesiais jie vos spėja suktis, tad per vėlai susizgribę galite nebegauti geriausių profesionalų paslaugų.
 

Visada geriau pasitarti

Nepabūgusiesiems vestuves švęsti žiemą, grožio salono „Oranžinis stilius“ savininkė, stilistė ekspertė Aušra Vitkuvienė turi ne vieną patarimą, kaip gražiausią gyvenimo dieną paversti dar įspūdingesne. Pasak jos, nepriklausomai nuo sezono, tai proga merginoms pasijusti tikromis princesėmis. „Nuotakos įvaizdis visiškai atitinka princesės įvaizdį. Tuomet galima pasirinkti gražią kuodelio šukuoseną, papuošti plaukus įvairiais aksesuarais. Vien tai nuotakai suteikia daug žavesio ir išskirtinumo“, – įsitikinusi A. Vitkuvienė. Stilistė pripažino, kad vestuvių madoms metų laikai paprastai nedaro jokios įtakos, tačiau rengiantis šventei derėtų pasidomėti vyraujančiomis tendencijomis bei išklausyti profesionalų patarimų. „Kalbant apie šukuosenas, bėgant metams jos vis laisvėja. Nebėra preciziškos tvarkos, o plaukai atrodo lengvai susivėlę. Taip pat dauguma nuotakų nenori atsisakyti nuometo bei plaukų aksesuarų, dažniausiai tai būna gyvos arba geros kokybės dirbtinės gėlės. Tačiau renkantis šukuoseną visuomet patariu atsižvelgti į bendrą įvaizdį, plaukų struktūrą ar net vestuvių temą. Svarbu nepersistengti ir su makiažu. Nuotakoms rekomenduojame atrodyti natūraliai, jaunatviškai ir ne per ryškiai“, – rekomenduoja ekspertė.
 
Šaltuoju metų laiku nesikeičia ir manikiūro tendencijos. Paprastai jaunosios renkasi klasikinį prancūzišką lakavimą vieną nagą padailinant įvairiais ornamentais ar Svarovskio kristalais. Ryškus manikiūras tinka tik organizuojant temines, išskirtines vestuves. Galiausiai viena svarbiausių vestuvių detalių vadinama suknelė taip pat nėra pavaldi sezoniškumui. „Žiemą suknelės būna šiek tiek uždaresnės. Tačiau neseniai grįžau iš parodos, kurioje buvo pristatytos visos naujos tendencijos, ir pastebėjau, kad suknelės skiriasi nedaug. Rasti ką nors tikrai išskirtinio būtų ganėtinai sunku“, – sako A. Vitkuvienė.
 
 

Senųjų tradicijų liko tik trupiniai

O kadaise žiema buvo pagrindinis vestuvių sezonas. Šaltuoju metų laiku, kai visi darbai jau būdavo atlikti, lietuviai galėjo ramiai linksmintis. Tiesa, tuometės šventės gerokai skyrėsi nuo mums įprastų.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė pasakoja, kad XIX amžiuje, vos prasidėjus advento laikotarpiui, vyrai kviesdavo į pagalbą daugiau gyvenimo patirties turinčius piršlius ir keliaudavo derėtis dėl išsirinktos nuotakos rankos. Tai pirmiausia buvo ekonominis sandoris, o ne meilės prisipažinimas. „Tuo metu skyrėsi viskas. Pavyzdžiui, baltos suknelės atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje, kai pradėjo maišytis valstietiškojo ir miestietiško gyvenimo stiliai. O iki tol jaunieji puošdavosi šventiniu tautiniu kostiumu. Nuotaka vilkėdavo baltus marškinius, ryšėdavo baltą prijuostę bei segėdavo tokios pat spalvos nuometą, todėl visa apranga atrodydavo šviesi“, – sako L. Vilienė. Minėtuoju laikotarpiu ne tik nebuvo mums įprastų apdarų, bet ir tokių nuo vestuvių neatsiejamų atributų kaip gėlės. Senovės Lietuvoje žmonės visais apdarais ir aksesuarais turėdavo pasirūpinti patys, tad žiemą jaunosios galėjo nusipinti tik rūtų ar mirtų vainikėlius. 
 
Kitokios buvo ir šukuosenų mados. „Mūsų protėviai labai daug galvojo apie praktiškumą, tad populiariausia šukuosena buvo tvirtai surištos kasos, kurias perpindavo tik kartą per savaitę. Jos būdavo išpinamos per vestuvių išvakarėse švenčiamą mergvakarį, o vakaro pabaigoje, padainavus graudinančių dainų bei atlikus kitus ritualus, jas vėl surišdavo. Galiausiai antrą vestuvių dieną, po pirmosios nakties, kasos buvo nukerpamos. Anksčiau tikėta, kad ilgi plaukai yra vyrų viliojimo priemonė, o pasikeitus moters statusui, buvo privaloma to atsisakyti“, – aiškino etnologė.
 
Vis dėlto lietuviškų vestuvių tradicijų atspindžių išliko. Pasak L. Vilienės, išlydint nuotaką iš namų, jaunoji atsisveikindavo ne tik su tėvais, bet ir visomis draugėmis ar net pagrindiniais namų daiktais, tokiais kaip krosnis, šulinys bei pirtis. Tuomet į namus atvažiuodavo kraitvežiai, kurie surinkdavo visą merginos sukauptą turtą ir jį išgabendavo į naujuosius metus. Šiomis dienomis nuotakos išlydėjimas vis dar populiari tradicija, tik gerokai supaprastinta.
 
Anuomet kitaip buvo teikiamos ir dovanos. „Atėję svečiai atsinešdavo tik maisto, o dovanas pradėta dovanoti kiek vėliau, XIX amžiaus pabaigoje. Tačiau jos būdavo labai praktiškos. Pavyzdžiui, jauniesiems įteikdavo gaidį, kumpio gabalą ar panašiai. Be pinigų jaunieji taip pat nelikdavo. Per vestuves dviejų giminių vyrai tarsi pasidalydavo į dvi komandas ir vieni dėdavo pinigą ant stalo sakydami „Mūsų sesuo“, o kiti „Mūsų marti“. Paskutinę didžiausios vertės kupiūrą uždėdavo jaunasis, sakydamas „Mano žmona“. Visa surinkta suma atitekdavo sutuoktiniams jų bendro gyvenimo pradžiai“, – žiniomis dalijosi etnologė, pabrėžusi, jog anuomet vestuvės buvo skirtos ne tik naujajai porai. Tai buvo dviejų giminių susipažinimo šventė, kurioje jaunieji dažnai tik ramiai sėdėdavo ir stebėdavo, kas vyksta aplinkui. Daugiau dėmesio buvo skiriama piršliui su svočia bei sutuoktinių tėvams.
Tiesa, viena senųjų tradicijų šiuolaikinių vestuvių kėlėjų gal ir nesužavėtų – anksčiau jos, laikantis visų papročių bei ritualų, vykdavo net dvi savaites.
 
Parengė Inga Daukinytė

Šaltinis: „Sekundė“

 

 

Atgal
0

  
Banner