Santuoka suprantama kaip įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius – tokį susitarimą patvirtina santuokos liudijimas. Vyras ir moteris, sudarę santuoką, įgyja ne tik naują teisinį statusą, bet ir turtinių bei asmeninių neturtinių teisių. Bendroji jungtinė nuosavybė yra: abiejų arba vieno iš sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas (1); taip pat pajamos, gautos iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto (2) arba iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos (3); įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo (4); pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos ir kitokios išmokos (5).
Šios – bendrosios jungtinės – nuosavybės (kitaip tariant – bendro šeimos turto) valdymo ir naudojimo teisės yra lygios, taigi, norėdami pakeisti šį teisinį režimą, asmenys turi sudaryti vedybų sutartį – tarsi santuokos sutartį papildantį susitarimą, kuris, beje, turi būti grindžiamas pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu.
Vedybų sutartis – tai sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo arba gyvenant atskirai, bet santuokos nenutraukus (separacija). Pagal sudarymo ir įsigaliojimo laiką skiriamos dvi vedybų sutarčių rūšys: ikivedybinė, pasirašoma iki santuokos sudarymo ir įsigaliojanti santuokos įregistravimo dieną, ir povedybinė, pasirašoma bet kuriuo metu jau įregistravus santuoką ir įsigaliojanti jos sudarymo dieną, jei nenumatyta kitaip.
Kiekvieno iš vedybų sutartį pasirašiusių sutuoktinių turtinių teisių kiekis skiriasi, todėl siekiama teisingiau sureguliuoti tiek esamo, tiek ir būsimo turto režimą, nustatyti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes. Taip pat vedybų sutartimi iš anksto numatomas turto pasidalijimo būdas ir tvarka santuokos nutraukimo atveju. Vedybų sutartį sudarantys sutuoktiniai gali pasirinkti priimtiniausią teisinį turto režimą, pavyzdžiui, nuspręsti, kad turtas, įgytas ir iki santuokos, ir gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tiesa, šeimos turto, kurį sudaro šeimos gyvenamoji patalpa ir šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti skirti kilnojamieji daiktai, teisinio režimo pakeisti negalima – tai ir toliau lieka šeimos turtas. Vedybų sutartyje galima numatyti, kad turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, įregistravus santuoką, tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe (galima nustatyti atskirus tokios nuosavybės taikymo ypatumus, tarkim tik tam tikriems daiktams). Trečias pasirinkimas – susitarti, kad turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė (atsižvelgiama į kiekvieno sutuoktinio indėlį įgyjant bendrą turtą). Be to, galimas ir mišrus turto teisinis režimas. Tik svarbu priminti, kad vedybų sutartimi negali būti pakeistas iki 2002 m. liepos 1 d. įgyto turto teisinis režimas.
Kaip minėta, vedybų sutartimis siekiama nustatyti turtines teises ne tik santuokos metu, bet ir išvengti galimų ginčų santuokai iširus. Būtent dėl to, kad iš anksto numatomi veiksmai skyrybų atveju, neretai tokios sutartys vertinamos nepatikliai. Štai katalikų bažnyčios atstovai primena, kad santuoka yra vienintelė ir neišardoma, kad prieš santuoką nevalia pateikti jokių su ateitimi susijusių sąlygų. Anot Kauno arkivyskupijos kurijos kanclerio monsinjoro Adolfo Grušo, jei dar iki santuokos sudarymo pripažįstama jos nutraukimo galimybė, tokia santuoka bažnyčios neturėtų būti laiminama. Dabar apie vedybų sutartis kunigai jaunavedžių neklausia, tačiau tikėtina, kad ateityje dėmesys į tai bus atkreiptas.
