Kaip švęsti vestuves ir kokias tradicijas pažymėti, pasirenka jaunieji. Svarbiausia kas svarbu jiems, kas turi ypatingą reikšmę arba yra tiesiog labai gražu. Šiais laikais per vestuves populiarūs įvairūs papročiai, atėję iš ne tik iš lietuvių, bet ir iš kitų kultūrų.
Kiekviena nuotaka, galvodama apie vestuves, dažniausiai pirmiausia svajoja apie puošnią baltą suknelę, su kuria ji išsiskirtų ir atrodytų pati gražiausia. Balta šio drabužio spalva vyrauja jau daugelį metų, tai skaistumo, tyrumo simbolis. Žinoma, norinčios originalumo, nesilaiko šio papročio ir pasirenka rausvos, dramblio kaulo, švelniai auksinės ar kitos, ryškesnės spalvos sukneles. O trokštančios tikrų tradicinių lietuviškų vestuvių gali pasipuošti tradiciniais lietuvių liaudies apdarais. Nuo jaunosios aprangos dar senais laikais neatsiejamas buvo nuometas, kuris tekančią merginą paslėpdavo ir apsaugodavo nuo piktų dvasių ar piktos akies. Šiais laikais nuometu pasipuošia tikrai ne kiekviena, o jei ir puošiasi, tai, veikiausiai, ne dėl simbolinės jo reikšmės, o dėl grožio, norėdamos būtent vestuvėms skirto aksesuaro.
Neretai per vestuves susirūpinama, kad nuotaka turėtų ką nors seno, ką nors naujo, ką nors skolinto, ką nors mėlyno ir sidabrinę monetą batelyje. Šis prietaras paplitęs visame pasaulyje, taip pat gerai pažįstamas ir Lietuvoje. Tai, kas sena, simbolizuoja praeitį, ryšį su savo šeima ar gimine, ypač kai nuotakai įteikiama iš kartos į kartą perduodama relikvija. Tai, kas nauja – naujo kelio pradžią, šeimos sukūrimą. Tai, kas skolinta – laimės pasidalinimą. O tai, kas mėlyna – ištikimybę. Be to, kad naujai šeimai nieko netrūktų, jaunosios batelyje paslepiama moneta, tiesa, šiais laikais ji nebūtinai yra sidabrinė.
Prieš vestuvių ceremoniją, tikintys prietarais, neleidžia jaunikiui pamatyti savo išrinktosios, jau apsirengusios vestuvių suknele. Tikima, kad tai atneš nelaimę. Įprastai ją jaunasis pamato tik prie altoriaus. Ankstesniais laikais jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvieną jų lydėdavo pabroliai ir pamergės. Žinoma, ir dabar jaunieji gali ateiti atskirai, tačiau vis populiaresne tampa tradicija, kai prie jaunojo nuotaką palydi ir tarsi atiduoda jos tėvas, arba ir abu tėvai. O tie būsimi sutuoktiniai, kuriems svarbiausia pažymėti jų bendro gyvenimo kelio pradžią, link altoriaus žengia kartu. Jau priešais kunigą (arba metrikacijos skyriuje) jaunoji stovi jaunikiui iš kairės. Tai kilę iš manymo, kad jaunikio dešinė ranka turi būti laisva ir, reikalui esant, jis galėtų ją apginti.
Vestuvių ceremonijoje itin didelę reikšmę turi apsikeitimas žiedais. Tai neblėstančios meilės, laimės ir amžinos ištikimybės simbolis, pažadas vienas kitam būti kartu.
Jau po jungtuvių yra tradicija jaunuosius apibarstyti ryžiais, kurie simbolizuoja vaisingumą. Tačiau jie yra kieti, gali jauniesiems sukelti nepatogumų, kaip kad įsivelti į plaukus ar pažeisti akis, be to jie kenkia paukščiams. Tad dabar vis dažniau juos pakeičia konfeti, spalvoti popierėliai, arba rožių žiedlapiai.
Jau susituokusi pora senesniais laikais turėdavo atlikti įvairias užduotis ir ritualus, lemsiančius jų bendro gyvenimo sėkmę ir numatysiančius ateitį. Vienas jų – nuotakos nešimas per lentą, paguldytą ant lėkštės, o lėkštei sudužus skaičiuojamos šukės, rodančios, kiek pora turės vaikų. Šis paprotys prisimenamas ir dabartiniais laikais, tačiau jau labai retai. Jį pakeičia gana nauja tradicija – nuotakos nešimas per tiltą. Ant tilto poros dar dažnai užkabina ir spynelę, jų meilės simbolį, ir raktelius išmeta, taip tikisi, kad jų meilė amžinai išliks tvirta.
Šaltinis Vestuviupartneris.lt
Atgal 2016 09 29
