Banner

Monika ir Tomas. Meilė įšalo Liepkalnyje

Monika ir Tomas. Meilė įšalo Liepkalnyje
„Su Tomu suvedė buriavimas, o jei tiksliau, buriuotojiški pasibuvimai. Susipažinome vieną žvarbų rudenį, kai Klaipėdoje vyko čiabuvių „Rudenine Baltija“ praminta regata. Tomas iškart pasirodė savas ir tinkantis į draugus, todėl po regatos kartkartėmis jį vis kur nors pakviesdavau – ne į pasimatymus, aišku – nė neįtardama, kad jam patinku. Kai pradėjo kilti šiokių tokių įtarimų dėl Tomo jausmų, pasielgiau gana savanaudiškai. „Tomas moka čiuožti snieglente, – kartą pagalvojau. – Ir aš visąlaik svajojau išmokti. Gal imti ir paprašyti, kad pamokytų? Turbūt neatsisakys.““ – smagią draugystės pradžią su savo gyvenimo vyru Tomu prisimena Monika, kuri sutiko žurnalui „Santuoka.lt“ papasakoti savo vestuvių istoriją.
 
 

Pasipiršo slidinėjimo trasos viduryje


Neklydau – visą savaitę ant snieguoto Liepkalnio spaudžiant minus keturiolikos laipsnių šaltukui Tomas kantriai ir rūpestingai mokė čiuožti, o mokymosi procesas, kai žmogus, po metų tapęs mano sužadėtiniu, susimąstęs it tamsus Nevėžis atkakliai stengėsi kuo geriau perduoti savo žinias, įžiebė ir romantinių blyksčių mūsų draugystėje. Po savaitės apsigyvenome kartu ir daugiau nebeišsiskyrėme. Antrąją mūsų romantiškos draugystės savaitę Tomas pareiškė, kad žada mane vesti. Tiesa, nesipiršo, tik pareiškė. Tada sekė vasara, vėl lydėjo regatos, o lygiai po metų išsiruošėme slidinėti į Italijos Alpes. Vieną saulėtą atostogų dieną slidinėjimo trasos viduryje mudu sustojome prisėsti ir pastebėjau, kad prie snieglentės prikaustytas Tomas pradėjo keistai muistytis, kol atsisuko nugara į kalną, keliais prieš mane. „Nejaugi piršis?“ – šovė keista mintis, o tada iš striukės kišenės jis išsitraukė raudoną dėžutę su žiedu ir paprašė mano rankos. Tuomet mane ištiko lengvos formos šokas, nes, užuot pasakiusi savo verdiktą ar romantiškai apsiverkusi, čiupau jam iš rankų žiedą ir puoliau matuotis. Nors pirštai nuo šalčio buvo kiek patinę, suskeldėję ir rausvi kaip paršelio, žiedas tiko kuo puikiausiai. Mano sužadėtinis pasimetęs ėmė pasakoti apie kryžiaus kelius, kuriuos perėjo bandydamas nustatyti mano žiedo dydį – papuošalų dėžutėje turiu milijoną skirtingų žiedų, kuriuos net po keletą nešiodavau ant visų turimų pirštų, o kai kuriuos, tuos visai mažulyčius, maudavausi net ant pirštų galiukų, nes kartą tokia mada užkrėtė viename muziejuje regėta mumija. Taigi šiame žiedų knibždėlyne Tomas, aišku, pasimetė, tad žiedą galiausiai rinko iš akies, piršto storį išmatavęs pagal matematikos sąsiuvinio langelius. Taip užsikalbėjus jis staiga prisiminė, kad piršosi: „Palauk, tai tekėsi ar ne?“. Išgirdęs teigiamą atsakymą, raudonąją žiedo dėžutę jis žvitriai švystelėjo į tankius eglynus. – Galėjai neišmest, turėčiau prisiminimui,– sakiau tąsyk pasipiktinusi“.
 
 

Sunkiausia buvo rasti tobulą vietą


Vestuvių datą, aišku, nulėmė buriavimo varžybų grafikas – vasara nusimatė užimta, laukė daug varžybų, tad tuoktis nutarėme rugsėjo pradžioje, nes po vestuvių norėjosi pailsėti ir mėnesiui išnykti kur nors labai toli, o tuo „labai toli“ galiausiai tapo Tailandas.
 
Tuoktuves planavome patys, o sunkiausia projekto „Vestuvės“ dalis buvo šventės vietos paieška. Iš pradžių svarstėme, kokio formato vestuvių norime, o, kai suvokėme, kad pakviesti mažiau nei 60 žmonių niekaip nepavyks, teko galvoti apie tolimesnį scenarijų – kur juos visus sutalpinsime? Žinoma, pirmiausia puolėme tikrinti visas Vilniaus kavines ir restoranus, nes norėjome šventės be nakvynės, tačiau vėliau pagalvojome, kad abu vis tik esame gamtos vaikai, o noro sukišti pirštus į gimtąją žemę ir parymoti prie berželio niekaip nepavyko iškrapštyti iš galvų, tad puolėme dairytis gražių sodybų užmiestyje.
 
 
 

Visa kita slydo kaip per ledą druskininkų arenoje


Lyginant su vietos paieška, visi kiti šventės planavimo etapai praslydo kaip per ledą Druskininkų stidinėjimo arenoje: suknelę „Lindias“ iš Rara Avis 2017 metų kolekcijos netikėtai pamačiau viename žurnale, o tada, nurijusi saldžią seilę, mintyse sau tariau, kad čia yra toji, kurios man reikia. Nuvykau į Klaipėdoje įsikūrusį saloną „Ivory“, kuris vėliau kaip tyčia mano lemtingą vasarą atsidarė ir Vilniuje, pasimatavau fėjišką suknelę ir daugiau sau klausimų šia tema nebekėliau.

Draugų rekomendacijų paklausę, ilgai netrukome ir su maisto tiekėjų paieškomis – griebėme „Vyrus virtuvėje“ ir nereikėjo jokių degustacijų ir „exceliukų“ su tūkstančiu eilučių kiekvienai vieno kąsnio sumuštinuko kainai įvertinti – žinojome savo šventinį maisto biudžetą, o Paulius iš „Vyrai virtuvėje“ pasiūlė mums tinkantį ir patinkantį meniu. Susitikome kavinukėje, pasišnekėjome ir iškart supratome, kad mūsų skoniai visomis prasmėmis sutampa. „Vyrai virtuvėje“ ne tik ruošia nuostabų maistą, bet ir estetiškai jį pateikia – jeigu patinka „Pinterest“ numylėtinis, „rustic“ stilius, patikėkite, šitie vyrai yra tai, ko ieškote.
 
Aplinkos, stalų, bažnyčios dekoru ir nuotakos puokšte pasirūpino mano draugė floristė, kuri dirba Londone, o tokias vestuves kaip maniškės „valgo pusryčiams“, nes tenka puošti daug rimtesnius ir didesniu pobūvius. Netroškau nei nuotakų numylėtų bijūnų, nei kitų žiedų, todėl mūsų šventėje buvo daug žalumos, dominavo sezoniniai augalai – eukaliptai, viržiai, samanos nugulė ant šventinių stalų, nei vieno žiedo nebuvo ir mano puokštėje.
 
Fotografę Deimantę Rudžinskaitę, kaip ir vedėją Darių Čepulį, taip pat rekomendavo draugai ir pažįstami – visose nuotraukose, nepaisant to, kad dieną prieš vestuves įkando sodyboje lakstęs šeimininkų šuo, atrodžiau kaip fėja, o vedėjas renginį pravedė sklandžiai ir šauniai – nebuvo jokių prievartinių tostų, kitų pabodusių tradicijų, užpakaliais balionų sprogdinti taip pat neliepė.

Aišku, šventės „vinimi“ tapo Domanto Razausko ir grupės koncertas, po kurio Domantas įgijo naują būrį įvairaus amžiaus gerbėjų.
 
 

Dieną prieš vestuves įkando šuo


Kai dieną prieš vestuves nuotakos lepinasi veido kaukėmis, uosto rytietiškus smilkalus ar eina į masažus, su pagalbon atėjusiais draugais ir bičiule iš Londono nuo ankstyvo ryto lenkėme nugaras sodyboje. Viską puošėme ir ruošėme iki pat vidurnakčio – patamsyje kabinome lemputes ant medžių, o maždaug apie pusę pirmos perėmėme kambarinių etatą – vaikštinėjome po svečių kambarius ir nešiojome mineralinio vandens buteliukus. Tiesa, tą dieną man į ranką ir koją įkando vokiečių aviganis, kuris prieš tai atrodė esąs labai mielas, jaukus ir geras šuniukas – visi jį glostė ir niekas vargo nematė, bet, priėjus nelaiku jam iš nugaros, kai vilkšunis vaikė bitę, šis pasimetęs grybštelėjo man į ranką ir koją. Ranka ėmė tinti, o posakis, bylojantis, kad iki vestuvių užgis, šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti pritaikytas – iki vestuvių buvo likusi mažiau nei para, o ant tos rankos kaip tik planavau mautis grąžųjį tuoktuvių žiedą, kurį su Tomu išsirinkome juvelyrinių dirbinių galerijoje „Dorė“. Kurį laiką buvau puolusi į lengvą paniką, tačiau sodybos šeimininkė nuramino – ant dešinės rankos tuoktuvių žiedus, pasirodo, nešiojo sovietmečiu, visas Vakarų pasaulis nešioja žiedus ant kairės. Šio įpročio laikausi iki šiol, nors ranka, priešingai nei koja, kurios randas vis dar puošia, jau seniai užgijo.
 
 
Antrąją vestuvių dieną važiavau skiepytis nuo pasiutligės, o vėliau, kai keliavome po Tailandą, nedaviau šuns šeimininkei ramybės ir klausinėjau, kaip gyvena jos šuo – suprask, jeigu jam iš nasrų drimba putos ir šis kandžioja visus iš eilės, reikės dar kartą skiepytis ir tą daryti tuojau pat. Bet, laimei, šuns nuotaika buvo kuo puikiausia, sveikata – taip pat. Nutarėme, kad pasiutlige nesergu ir po dešimties dienų dar nemirsiu. Mūsų šventės būta nuostabios ir, jeigu reikėtų kažką keisti, nekeistume nieko, net ir aviganio įkandimo, nes randas ant kojos visada primins gražiausią gyvenimo šventę.
 
Savo vestuvių istorija pasidalino Monika ir Tomas
Šaltinis: vestuviupartneris.lt
Atgal
0

  
Susiję straipsniai
Viršelio istorija. Dovilės ir Luko draugystė peraugusi į meilę!

Viršelio istorija. Dovilės ir Luko draugystė peraugusi į meilę!

Nuoširdumu ir jaukumu dvelkianti Aistės ir Luko vestuvių istorija

Nuoširdumu ir jaukumu dvelkianti Aistės ir Luko vestuvių istorija

Gintarės ir Kazio vestuvės arba dviejų liūtų istorija

Gintarės ir Kazio vestuvės arba dviejų liūtų istorija

Banner