Lina ir Vytautas. Vestuvės per pusantro mėnesio

„Susipažinome sausakimšame naktiniame klube. Kitą dieną pažintį norėjome pratęsti, todėl jis pasiūlė pasivažinėti kartingais. Važiuojant į kartingus nutariau užsukti pas tėvus, atvežti stiklainius (kartingai yra tame pačiame miestelyje, kuriame gyvena mano tėvai). Tad antroji mūsų pažinties diena, buvo jo pirmoji pažinties diena su mano tėvais. Šios akimirkos išvengti buvo neįmanoma“ – šypsodamasi pažinties pradžią su Vytautu prisimena Lina, kuri dalinasi savo nuoširdžia vestuvių istorija.

Netikėta staigmena

Pirmieji mūsų draugystės metai nebuvo tokie, kokie būna daugelio ką tik santykius pradėjusių porų. Mes visiškai nesutarėme ir nuolat pykomės. Tačiau bėgant metams mums sekėsi vis geriau... Vieną saulėtą pavasario dieną, po keturių kartu praleistų metų, jis pakvietė mane pasivaikščioti po Vilniaus miesto centrą. Niekada nebuvome buvę Vilniaus varpinėje, tad nutarėme užsukti. Varpinės viršuje sustojau pažiūrėti per langą, o atsisukusi šalia savęs pamačiau jį klūpantį ant kelių. Pasimečiau – maniau, jog tai vyksta tik filmuose.

Vestuves šventė pilyje

Apie vestuvių šventę kalbėti pradėjome pavasario pabaigoje ir nusprendėme vestuves organizuoti dar šiemet. Pasirinkome birželio 30 d., kadangi tik šis šeštadienis su tinkamu laiku buvo laisvas santuokų rūmuose. Taigi šventė turėjo įvykti po pusantro mėnesio. Iki tol dar laukė kelionė į Paryžių, kuri buvo planuota kur kas anksčiau nei vestuvės. Šventė turėjo vykti tik šeimos apsuptyje. Ieškojome jaukios kavinės su terasa Vilniaus mieste. Tačiau jos visos buvo užimtos. Nusprendėme ieškoti vietos, įsikūrusios atokiau nuo Vilniaus. Kai nuvykome į Norviliškių pilį – Vytautas pasakė: „Mano vestuvės bus čia“.

Vestuves planuoti padėjo artimieji ir draugai

Birželio mėnesio pradžioje, sugrįžę iš Paryžiaus, ėmėmės vestuvių planavimo darbų. Tiesa, tuo metu dar įsirenginėjome ir naują butą! Išsirinkę tokią didingą vietą supratome, jog vestuvės nebebus tik jauki šeimos šventė. Skubiai sudarėme svečių sąrašą, o Vytauto draugė pagamino kvietimus, kuriuos tą pačią savaitę ir išdalinome.

Idėjų ieškojome internete, žurnaluose, pagelbėjo artimieji, draugai ir kolegos. Sudarėme darbų sąrašą ir jais pasiskirstėme. Savo vestuvinę suknelę išsirinkau pirmajame aplankytame salone. Vyras kostiumą turėjo – jis buvo pasiūtas Vietname. Galiu drąsiai teigti, kad daugiausiai laiko užtruko gėlių pasirinkimas. Svajojau apie bijūnus (rožės man atrodė pernelyg banalu), tačiau, dėl ankstyvos vasaros kilo rizika likti be savo trokštamų gėlių. Esu be galo dėkinga „Pigios gėlės“ komandai už nuostabias puokštes ir jų pristatymą.

Pasisekė surasti profesionalius paslaugų teikėjus

Klydau manydama, kad nereikia daug vestuvinių nuotraukų, todėl džiaugiuosi, kad mano nuomonę pakeitė mūsų nuostabioji fotografė Renata Apanavičienė ir jos vyras Darius. Su šiais puikiais žmonėmis susipažinome žiemą keliaudami po Vietnamą. Šiandien žvelgiant į kiekvieną nuotrauką atmintyje iškyla gražiausi prisiminimai. Apie vedėjo rezervavimą prieš metus buvome girdėję iš pažįstamų. Net ir pats vedėjas Vidmantas Petrauskas sakė: „Jums labai pasisekė, kad mane dar laisvą radote“. Taigi vedėją suradome vos per savaitę!

Diena prabėgo tarsi viena akimirka

Vestuvių dienos planas buvo toks: jaunasis atvyksta jaunosios, keliaujame į santuokų rūmus, fotosesija ir vykstame į puotą. Mūsų svečiai rinkosi gana anksti 16-17 valandą, tačiau laikas jiems neprailgo dėl vestuvių vedėjo (buvo fotografuojamasi, vėliau šios nuotraukos buvo klijuojamos į svečių knyga prie palinkėjimų) ir užkandžių paruoštų Norviliškių pilies virtuvėje.

Vestuvės nebuvo tradicinės. Iš senųjų papročių palikome tik jaunųjų sutikimą su duona ir druska ir šeimos židinio perdavimą. Pirmąjį šokį šokome pagal mūsų mylimą dainą, kuri grojo klube, kai susipažinome – John Legend „All of me“. Šokį išmokome vos per tris pamokas. Vakarinėje dalyje mus ir svečius šokti kvietė Kęstutis Jablonskis su grupe. Vidurnaktį kvietėme svečius stebėti, kaip pjaunamas vestuvinis tortas ir pasigrožėti nuostabiais fejerverkais.