Inga ir Gediminas. Modernios lietuviškos vestuvės

„Su Gediminu susipažinome geriausių draugų vestuvėse – mano geriausia draugė tekėjo už jo geriausio draugo. Aišku, šventės metu draugų dėka sėdėjome vienas šalia kito ir nors iš pradžių tai atrodė lyg smagus žaidimas, viskas baigėsi kiek rimčiau nei tikėjomės. Vienintelis keblumas – aš tuo metu gyvenau Lietuvoje, o Gediminas – Jungtinėje Karalystėje. Iš pradžių bendravome per atstumą – mūsų pasimatymai vyko vis kitoje šalyje. Lankėmės Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje, Tenerifėje bei, žinoma, susitikdavome Lietuvoje, kol galiausiai vieną vasarą atvykau pas Gediminą pagyventi – ir ta vasara tęsiasi iki šiol...“ – šypsosi Inga prisimindama draugystės ir meilės, kuri vėliau virto nuostabia švente, pradžią. Neseniai nuotakos „kailyje“ pabuvojusi Inga pasidalino unikalia savo vestuvių vizija ir atvirai papasakojo, kaip jai pavyko ją įgyvendinti.

Nepavykusios vestuvės Filipinuose

Susižadėjome po beveik dviejų metų draugystės. Gediminas pasipiršo atostogų Lietuvoje metu – ant Gedimino kalno. Netrukus po sužadėtuvių pradėjome galvoti apie savo šventę – kadangi lapkričio mėnesį buvome suplanavę kelionę į Filipinus, manėme, jog būtų gerai ten ir susituokti. Tačiau toks vestuvių planas mums neišdegė – likus mėnesiui iki kelionės suvokėme, kad dar nieko iš tiesų nesame suplanavę, todėl nusprendėme ten nesituokti.

Vieta – kuri pakerėjo akimirksniu

Nepavykus įgyvendinti vestuvių užsienyje idėjos, nusprendžiau į viską pažiūrėti kiek rimčiau ir išgryninti mūsų vestuvių viziją. Niekada nebuvau iš tų merginų, kurios nuo vaikystės svajoja apie vestuves ir tiksliai žino, kokios šventės nori, todėl teko daugiau pasidomėti ir paieškoti idėjų. Planavimą pradėjome nuo vietos paieškos – tam tikrai neprireikė daug laiko. Jau seniau buvau mačiusi nuostabaus dvaro nuotraukas, kurios mane tiesiog pakerėjo. Tiesa, niekaip negalėjau prisiminti to dvaro pavadinimo.

Šiek tiek panaršiusi internete ir pasidomėjusi Lietuvos dvarais, aptikau seniau matyto dvaro nuotraukas – tai buvo Babtyno-Žemaitkiemio dvaras. Susisiekę su dvaro savininku ir aptarę kainas, nusprendėme, kad vestuves organizuosime rudenį, kuomet dvaro kaina yra kur kas žemesnė. Abu su Gediminu sutikome, jog stebuklingas lietuviškas ruduo yra pats idealiausias metas vestuvėms.

Unikali vestuvių idėja

Gyvendami užsienyje, dažnai pasiilgdavome tėvynės ir tikro lietuviško maisto, todėl nusprendėme, kad mūsų šventė bus labai lietuviška, tačiau tuo pačiu ir moderni. Taip pat susitarėme, kad planuodami šventę, stengsimės paremti kuo daugiau smulkiųjų Lietuvos verslų.

Nuo pat pradžių vengėme savo šventę vadinti vestuvėmis, nes šis žodis labai įpareigoja – žmonės pradeda per daug klausinėti, patarinėti ir apsunkina ne tik jaunavedžius, bet ir save. Mes savo svečius kvietėme į mūsų meilės šventę. Kvietimų taip pat negaminome – nufilmavome vaizdo įrašą atostogaudami Filipinuose ir įkėlėme jį į „Facebook“ grupę, kurioje vėliau dalinomės visa su vestuvėmis susijusia informacija ir prisiminimais.

Šventės akcentas – kabantys šiaudiniai sodai

Nors vestuves planavome patys, dekoravimo rūpesčius nusprendėme patikėti profesionalioms dekoratorėms – „Pinjata“. Jų pasiūlytos idėjos mums labai patiko, o ką jau kalbėti apie visokeriopą pagalbą ir palaikymą, kurį jautėme iš jų planuodami savo šventę ir vestuvių dieną. Viena iš šventės dekoro idėjų – kabantys šiaudiniai sodai. Idėja mums nepaprastai patiko, tačiau reikėjo surasti kažką, kas juos galėtų pagaminti. Lyg vakar menu, kai paskambinau poniai Bronei iš Šiaulių – iš karto supratau, jog tai geras ir teisingas žmogus, kuris myli savo amatą.

Pasiteisinęs pirkinys

Vestuvinę suknelę siunčiausi iš vienos internetinės parduotuvės. Nors nujaučiau, kad su siuntiniu viskas bus gerai, tikrai nesitikėjau, kad kokybė bus tokia gera, kad net patyrusios siuvėjos bus sužavėtos. Reikėjo tik šiek tiek pritaikyti suknelę prie mano figūros – rezultatu labai džiaugiausi. Svečiai suknelę gyrė ir klausinėjo, koks dizaineris ją sukūrė, nes niekas manimi negalėjo patikėti.

Svarbiausia patirtos emocijos

Ar viskas šventėje vyko sklandžiai? Ne! Suklydau sakydama savo žodžius bažnyčioje, sumaišiau žingsnelius per pirmąjį jaunavedžių šokį – tačiau tą dieną mes ir nenorėjome jokios vaidybos. Svarbiau buvo tiesiog būti savimi ir su žmonėmis, kurie yra didžiausias mūsų turtas. Nepaisant nuostabių šventės dekoracijų, blyksinčių lempučių ir kitų susižavėjimo vertų materialių dalykų – viskas nublanko prieš draugų ir artimųjų nuoširdžias emocijos, kurias prisiminsime visą savo gyvenimą.