Aistė ir Karolis. Mūsų laukia nuotykiai!

 

Studentų bendrabutyje ir šalia jo esančiame stadione prabėgo daugybė nuostabių akimirkų. Į šią vietą Karolis atsivežė mane ir tą vėlų rugpjūčio vakarą, kuomet mes, kupini žaismingo požiūrio į gyvenimą, po penkerių metų draugystės susižadėjome. Tą vakarą aplankėme ir kitas vietas, kuriose gyvenome, o sugrįžus namo Karolis planavo pasipiršti. Ir nors Karolio planas buvo apgalvotas, jį įgyvendinti nebuvo taip jau paprasta. Mat sužadėtuvių žiedą jis nuo manęs slėpė automobilyje, o kad turėtų dingstį ten sugrįžti ir žiedelį pasiimti, išlipdamas automobilyje paliko piniginę. Žinoma, aš tai pastebėjau, todėl į namus grįžusiam Karoliui teko suktis iš padėties. Ir užsispyrė jis, kaip tikras žemaitis, kad neš šiukšles antrą valandą nakties. Aš dar pasiginčijau, kad nebūtina šiukšlių nešti taip vėlai, tačiau galų gale Karolis išėjo. O grįžęs su žiedu rankose tarė: „Norėčiau, kad taptum mano žmona“. Ir gražią gegužės 12 dieną, neprabėgus nė metams nuo to vakaro, jo noras tapo realybe.

 

 

 

Tuomet prasidėjo didysis planavimas. Pavasaris man visada buvo gražiausias metų laikas, norėjau, kad vestuvių dieną žydėtų obelys ir visi laukai, o gamta šypsotųsi. Ir nors laukiant tos didžiosios dienos buvo daug baimės dėl lietaus ar net sniego, savo pasirinkimu susituokti gegužės pradžioje neabejojome nė sekundės. Abu su Karoliu viską planavome patys. Žinojome, kad norime kažko kito, tikresnio, nuoširdesnio – norėjome, kad mūsų ceremonija būtų tik mūsų ir tik apie mus. Abu esame gamtos mylėtojai, todėl susituokti nusprendėme gamtoje. Po ilgų paieškų atradome „TAIP kitaip“ komandą, kurie padėjo susikurti prasmingą, humanistinę vestuvių ceremoniją: kartu su mūsų pagalba sukūrė tik mums skirtą ceremonijos tekstą, pagelbėjo pasirašyti priesaikas, palaikė mus ir puikiai pravedė visą ceremoniją.

 

 

 

Abu su Karoliu esame patys didžiausi filmo „Up“ gerbėjai. Pamatę jį prieš keletą metų, likome sužavėti Karlo ir Elės meilės istorijos. Norime, kad ir mūsų meilė tęstųsi iki pat senatvės. Abu turime balionų tatuiruotes, kurios mus jungia. Kadangi balionai mums reiškia labai daug, natūraliai kilo mintis susikurti pagrindinį ceremonijos akcentą – balionų namą. Ir nors namo gamyba buvo tikrai sudėtinga, daug vakarų praleidome jį kurdami, rezultatas gavosi nepakartojamas.

 

 

 

Kaip ir kiekvienai nuotakai, vestuvinė suknelė man buvo be galo svarbi. Naršydama įvairiuose internetiniuose puslapiuose, vos kelios savaitės po sužadėtuvių, radau svajonių suknelės nuotrauką. Įsimylėjau ją iš pirmo žvilgsnio. Pradėjau paieškas, tačiau viskas nebuvo taip paprasta. Nors gyvenu Vilniuje, kuriame yra daugybė vestuvinių suknelių nuomos salonų – maniškės neturėjo nei vienas. Ji buvo Kaune, o kadangi buvau nusprendusi suknelę nuomotis, nutariau, kad neverta gaišti laiko su važinėjimais į kitą miestą, tad nuėjau į vieną iš Vilniuje esančių salonų ir išsirinkau kitą man tikusią ir patikusią suknelę. Visgi mintys ir nerimas, kad nebūsiu laiminga be savo išsvajotos suknelės man nedavė ramybės net ir naktimis – pradėjau sapnuoti, kad žengiu prie altoriaus nuliūdusi ir nepatenkinta. Tad, likus porai mėnesių iki didžiosios dienos, važiavau į Kauną matuotis savo išsvajotos suknelės. Ją užsidėjusi iš karto pajutau, jog „tai ji“. Nebekilo jokių abejonių, kad bus verta važiuoti į matavimus. Esu visiškai patenkinta savo sprendimu, buvau pati laimingiausia nuotaka su vestuvinių suknelių kūrėjos Evos Lendel suknele „Lily“. Beje, prie suknelės sugalvojau priderinti džinsinį švarkelį su būsima nauja pavarde. Norėjau kažko žaismingo ir šiuolaikiško – taigi su siuvėjos pagalba sukūrėme gražų ir mano taip mylimą švarkelį. Ir nors visą dieną jo neprireikė, vakare jis buvo tikras išsigelbėjimas. O ir dabar labai smagu jį nešioti ir džiaugtis naująja pavarde.

 

 

 

Išaušus vestuvių rytui, pasipuošėme bohemiškais drabužiais, griebėme po balionėlį ir apsiavę „Converse“ batelius išėjome į susitikimą ant Tauro kalno. Naktį buvome praleidę atskirai, tad net sunku apsakyti tas emocijas, kurias jautėme kai pamatėme vienas kitą, pasipuošusius ir pasiryžusius šiam gražiam santuokos žingsniui. Pasidžiaugę, kad pagaliau jau vėl esame šalia vienas kito, kartu su liudininkais ir nuostabia fotografų bei operatorių komanda (nekeisčiau jų į nieką – žmonės visiškai atsidavę savo darbui, laimingi, besišypsantys, o jų darbo rezultatai – puikūs) nužingsniavome į santuokų rūmus ir ten įteisinome mūsų santuoką.

 

Įteisinę santuoką su kabrioletu vykome į fotosesiją: pirmiausia prie banko terasos, o vėliau prie Pučkorių piliakalnio, kur mūsų laukė nuostabi gamta ir obelų sodas. Sode pasikabinome sūpynes, ant piliakalnio pasidarėme pikniką, trumpai pasimėgavome tuo nuostabiu laiku ir išskubėjome į svarbiausią tos dienos nuotykį – mūsų santuokos ceremoniją.

 

Čia mūsų laukė dar vienas nuotykis. Vykdami į ceremonijos vietą, likus pusvalandžiui iki ceremonijos pradžios, sužinojome, kad namas su balionais, kuris turėjo mūsų laukti stovėdamas ant staliuko, pakilo į orą ir įstrigo medyje! Su ašaromis akyse važiavome į sodybą bandydami susitaikyti su tuo, kad mūsų ceremonija vyks be balionų namelio. O atvykus ir vos išlipus iš automobilio sužinojome, kad jį pavyko išgelbėti. Svečiai mums dar ilgai pasakojo, kaip vyko namelio gelbėjimo operacija – jį net su meškerėmis bandė „sužvejoti“. O aš buvau pati laimingiausia nuotaka, laikydama balionų namą savo rankose.

 

 

 

 

Sodyboje mūsų jau laukė svečiai, papuošta arka ir aplinka, čiurlenantis upelis ir, ačiū visiems angelams sargams, namas su balionais. Smuikininkei pradėjus groti „Canon In D Major“ kūrinį, įsikibau tėčiui į parankę ir leidausi laiptais žemyn link būrio svečių ir šalia arkos manęs laukiančio Karolio. Prasidėjo ceremonija, kuri buvo išties ypatinga. Sakėme vienas kitam priesaikas – drambliuko pažadukus (šis tvirto pažado simbolis atsirado prieš keturis ar penkis metus, kuomet naktį nuėję prie jūros ir susisukę į pledus grožėjomės nuostabiu naktinės jūros vaizdu. Nuo to laiko, kai kažką vienas kitam pažadame, suneriame mažuosius dešiniųjų rankų pirštukus – taip užtvirtiname pažadą ir būname visiškai tikri dėl jo įgyvendinimo), ant balionų namo užrašėme visas savo svajones ir apsikeitėme vestuviniais žiedais (ant kurių buvo išgraviruota „2018.05.12 drambliuko pažadukas“). Ceremoniją užbaigėme balionų namo su mūsų svajonėmis paleidimu į dangų – palypėjome ant kalniuko, garsiai sušukome „mūsų laukia nuotykiai“ ir skambant smuiku atliekamam kūriniui iš filmo „Up“, paleidome svajones į dangų pildytis.

 

 

 

Po ceremonijos prasidėjo linksmybės – vakarinė programa. Mėgavomės nuostabiais BBQ meistrų pagamintais patiekalais (kuriuos jie gamino šalia, ant grilių, stebint svečiams), iš tėvelių gavome šeimos židinį, o juos apdovanojome inkiliukais, kuriuos patys nudažėme. Svečiams padovanojome filmuką apie mus, valgėme tortą, ir su nekantrumu laukėme mūsų pirmojo šokio. Vos tik išgirdusi Edo Sheerano dainą „Perfect“, supratau, kad ji – mūsų pirmojo šokio daina.  Ir nors šokio mokėmės su profesionalios mokytojos pagalba, tą vakarą baimės jį šokant buvo labai daug – tiesa, galiausiai mums viskas puikiai pavyko. Vidurnaktį paminėjome degindami gintaro dulkes ir klausydami svečių palinkėjimų, o vėliau šokome iki paryčių. Buvo nuostabu!

 

Tokia tad buvo mūsų pasakos ir dar vieno nuotykio diena – kai žengėme į naują gyvenimo etapą, nepamirštamą ir nepakartojamą. Mes bėgame pildyti savo svajonių, o Jums linkiu susikurti savo pasaką ir ja mėgautis! Ji prabėga daug greičiau nei mes norėtume.  Ir niekada nebūkite per seni laikytis už rankų!