Banner

Esterė ir Emanuelis. Meilės pasaka po atviru dangumi

Esterė ir Emanuelis. Meilės pasaka po atviru dangumi
„Mūsų meilės istorija yra išties unikali. Susipažinome evangelikų bažnyčioje – aš čia giedojau giesmes, o Emanuelis grojo gitara. Tiesa, tuo metu aš visai nesidomėjau naujomis pažintimis, mat visai neseniai buvau patyrusi daug nemalonių išgyvenimų dėl nelaimingos meilės. Galbūt todėl nejučiomis kurį laiką ignoravau Emanuelį ir visiškai nekreipiau į jį dėmesio. Galima sakyti, jog aš jo visai nepastebėjau! O jis tuo metu mane be proto įsimylėjo. Vasarą su grupe išvažiavome į kelionę – jos metu pastebėjau, jog Emanuelis man rodo išskirtinį dėmesį ir elgiasi labai džentelmeniškai. Galiausiai, girdint visai grupei, jis pareiškė, jog aš jam labai patinku. Tai buvo gana keista, tačiau kartu ir nepaprastai miela. Po kelionės pradėjome bendrauti žinutėmis – mat jis gyveno Jonavoje, o aš Kaune. Gruodžio 23 dieną Emanuelis pakvietė mane paskanauti kalėdinės kakavos su sausainiais, po to sekė kitas pasimatymas, o po šio dar kitas. Viskas gali pasirodyti labai žavu – tačiau užgimstančius jausmus kartino artimųjų nepritarimas ir draudimai“  pažinties istoriją, vertą knygos puslapių, prisimena Esterė, kuri šiuo metu su šypsena kalba apie savo ir Emanuelio drauge sukurtą meilės pasaką.
 

Kaip Romeo ir Džiuljeta

 
Draugystės metais Emanuelis mane labai palaikė, labai stengėsi dėl mūsų santykių, kai kiti tuo metu norėjo juos sugriauti. Taip ir įsimylėjau jį – visų sunkumų metu. Jis visada buvo šalia ir mane išklausydavo. Tokioje chaotiškoje padėtyje buvome dvejus metus – tuomet palikau tėvų namus. Mano didžiausia svajonė atrodė tokia nepasiekiama – norėjau, jog mylimasis ir mano tėtis pagaliau imtų sutarti. Tačiau ji išsipildė tik dar po vienerių metų. Kai Emanuelis nusprendė atlikti savanorišką karinę tarnybą Klaipėdoje, labai nuliūdau – žinojau, jog retai jį matysiu, o būdama atskirta nuo brangiausio žmogaus savo gyvenime, nepaprastai išgyvenau. Tiesa, visi šie išgyvenimai mus tik dar labiau užgrūdino ir sustiprino mūsų meilę. Vis dažniau išgirsdavau aplinkinių replikas, jog diena, kai žengsime prie altoriaus jau visai ne už kalnų, tačiau aš į šias kalbas tik numodavau ranka. Emanuelis man pasipiršo tą pačią dieną, kada vyko mūsų pirmasis pasimatymas – gruodžio 23-ąją. Ta diena buvo nepakartojama! Žinoma, apakinti jausmų, negalėjome pamiršti mūsų šeimų nesutarimų – todėl surengėme pirmąjį artimųjų susibūrimą ir pranešėme apie ketinimą susituokti.
 
 

Ypatinga vestuvių vieta

 
Mūsų draugystė buvo labai romantiška, o pasiruošimas gražiausiai gyvenimo šventei kupinas nuostabių akimirkų. Svajojome apie jaukias vestuves su artimaisiais. Internete surastas idėjas, mintis ir nuotraukas kaupiau užrašų knygoje. Nejučia gimė idėja surengti vestuves po atviru dangumi – tiesiog gamtos apsuptyje. Abu laba mylime gamtą, Emanuelis mėgsta medžioklę, o aš, kaip tikra princesė, svajojau apie puotą rūmuose. Po ilgų ieškojimų suradome Žeimių dvarą – kuris tapo išskirtiniu mūsų šventės fonu. Prie įspūdingų dvaro laiptų nusprendėme surengti vestuvių ceremoniją su mūsų bažnyčios pastoriumi, o vakarinė dalis turėjo vykti visai šalia dvaro. Žeimių dvaras tikrai ypatinga vieta – ji žavi savo istorija ir architektūra, kurią iki šių dienų stengiamasi išlaikyti autentišką. Šalia tokio didingo statinio mūsų meilės diena atrodė išties pasakiškai.
 
 

Svarbiausia buvo jauki atmosfera

 
Šventės dekoravimu rūpinosi „Lovely weddings“. Jie puikiai įgyvendino mūsų šventės viziją ir sukūrė nuostabią, jaukią ir nepaprastai šiltą atmosferą. Visus su vestuvių maistu susijusius rūpesčius patikėjome į „Maisto simfonijos“ rankas – maistas buvo labai skanus ir estetiškas.
Šventine svečių ir mūsų nuotaika rūpinosi Emanuelio geriausias draugas – norėjome jaukių, nesuvaidintų vestuvių, todėl paprašėme draugo pagalbos – ir tai buvo nuostabus sprendimas. Mūsų šventėje nebuvo jokių banalių šnekų, pompastikos ar išgėrimų tam, kad būtų linksmiau. Tiesiog jaukiai leidome laiką šnekučiuodamiesi su brangiausiais žmonėmis.
 
 

Nuotraukos iš pasakų knygos

 
Gavę savo vestuvines nuotraukas pajutome, kaip prieš akis išdygo visos gražiausios vestuvių dienos akimirkos. Profesionalus fotografas Martynas Musteikis pasirūpino, jog jos būtų labai tikros, jaukios ir nuoširdžios. Su šiuo fotografu buvo labai malonu bendrauti tiek prieš vestuves, tiek šventės dieną – jis tikras savo srities specialistas.
 
 

Svečiai nenorėjo skirstytis

 
Aš kartu su tėveliais į šventę atvykau su žavia ir elegantiška „Volga“. Šis automobilis puikiai perteikė subtilų mūsų šventės stilių. Po jaukios ceremonijos prie įspūdingos gėlėmis ir žalumynais dekoruotos arkos, sulaukėme daugybės sveikinimų ir nuoširdžių palinkėjimų iš šventės svečių. Mes su Emanueliu likome įsiamžinti prie unikalių dekoracijų, o svečiai išskubėjo į orientacinį žaidimą, kurį sugalvojome, kad svečiai nenuobodžiautų, kol mes pozavome prieš objektyvą. Grįžę po fotosesijos buvome sutikti artimųjų ir sėdome prie stalų vakarieniauti. Nepaprasto jaukumo šventei suteikė mūsų pirmasis jaunavedžių šokis, bei nuotakos šokis su tėčiu ir jaunikio šokis su mama. Ragavome vestuvinį tortą ir šokome iki vidurnakčio – laikas pralėkė taip greitai, jog niekas nenorėjo skirstytis į namus. Buvo taip sunku patikėti, jog šventė pasibaigė.
 
 
Savo istorija pasidalino Esterė ir Emanuelis
Nuotraukos: „Martynas Musteikis photography“
Šaltinis: vestuviupartneris.lt
 
 
Atgal
0

  
Susiję straipsniai
Jolita ir Vidmantas. Iš Paryžiaus grįžo su žiedeliu!

Jolita ir Vidmantas. Iš Paryžiaus grįžo su žiedeliu!

Giedrė ir Saulius. Dviejų brandžių sielų sąjunga

Giedrė ir Saulius. Dviejų brandžių sielų sąjunga

Ida ir Rolandas. Vieną labai karštą vasaros dieną!

Ida ir Rolandas. Vieną labai karštą vasaros dieną!

Banner