Kaip gimė dviejų stichijų – Artūro ir Dalios vestuvės!

 

,,Esame dvi kūrybiškos asmenybės, dviejų stichijų meistrai, amatininkai, aš, Artūras (30), esu baldžius, o Dalia (31) – juvelyrė. Kūrybine jėga, žinoma, labiau pasižymi Dalia, aš dažniau būnu jos idėjų įgyvendinimo įrankiu (arba bent jau tuos įrankius valdau), nors grūdus nuo pelų ir pats sugebu atskirti. Pažįstami esame jau itin senai (ir jausmų romantiškų turėta), tačiau aplinkybės susiklostė taip kaip joms reikėjo ir mus kurį laiką net jūra skyrė. Vėliau aplinkybės vėl tęsė savo darbą klostytis taip, kaip joms reikėjo ir Dalia su Artūru sumetė skudurus. Istorija tikrai ne tokia paprasta, kaip skamba, bet čia jau kita tema. Iki piršlybų praėjo kiek daugiau nei 400 dienų, apie tuoktuves jau kalbėta buvo, noras išreikštas, liko tik žiedą užmaut“ – pradeda istoriją Artūras.

 

Iš turimo afrikinio juodmedžio pagaminau paprastą žiedelį, sutraiškiau skaidrų akmenį, kurio pavadinimo net neprisimenu, ir mažą skeveldrą priklijavau ant žiedo, kad bent kažkiek primintų tą stereotipinį sužadėtuvių žiedą. Negi užsakinėsi pas kažkokį kitą juvelyrą žiedą už daug pinigų, kai peršiesi juvelyrei, kuri pati tuos žiedus daro už daug pinigų. Tas akmenėlis, aišku, vėliau nulūžo, atsirado gintariukas, vėliau ir kitas, patobulintas žiedas, bet ne tame esmė. Esmė tame, kad tai buvo DIY (liet. pasidaryk pats) vestuvių įžanga. Joms pasiruošti davėm sau pusmetį.

 

 

Pradžioje mes visai nenorėjom jokio baliaus, sakėm susirašysim ir susirinkę artimiausius draugus važiuosim į mišką palėbauti, tačiau draugams ir artimiesiems mažumėlę paprotinus ėmė galvose suktis idėjos, kaip čia padaryt, kad ir balius „nešpietnas“ būtų, ir pinigų pakaktų žmones iš susidariusio 50 eilučių sąrašo pagirdyti bei pamaitinti. Abiem buvo aišku, kad mes, du bedieviai, į bažnyčią sakralinių apeigų atlikinėt tikrai neisim, lieka „zaksas“. Pagal LR įstatymus galima tuoktis to miesto apygardoje, kuriame yra registruotas bent vienas iš sutuoktinių arba sutuoktinių tėvų. Trys variantai – Kaunas, Vilnius ar Šilutė. Didmiesčio santuokų konvejeriuose tuoktis taip pat nesinorėjo, tad pasirinkom Šilutės apygardą su intencija balių daryti Dalios tėvų sodyboje su išvykstamaja ceremonija.

 

 

Pokalėdinių darbo dienų metu nuvykom pateikti prašymų ir tik po to pasakėm tėvam, kad mes tuokiamės ir žadam į jų kasdienybės šventyklą atsivežti penkiasdešimt lėbautojų. Šis planas patyrė fiasko, tačiau Dalios mama pasišovė finansuoti sodybos nuomą. Peržiūrėjom penkis variantus du favoritai, vienas laimėtojas – Algimanto Svitkino sodyba Rusnėje. Žiemą ne kažką ten buvo matyt, laivai sutempti ant kranto, aptirpęs sniegas tešlinoj pievoj. Tačiau tai buvo būtent tai, ko reikėjo. Patį Algį galima nors prie žaizdos dėti - paslaugus, šiltas, geranoriškas žmogus.

 

 

Susirinkti visus vestuvinius atributus labai padėjo draugai bei artimieji, didžiąją dalį pasidarėm patys arba nebrangiai nusipirkom. Pasiruošimas vesuvėms buvo šiek tiek varginantis procesas, bet rezultatas – atperkantis pastangas. Abu turėjom viziją ir ją išpildėm su kaupu.

 

 

• Žiedus gaminomės patys, jungėm medį su sidabru - šiek tiek simbolikos;
• Svečius susodinom ant 40 šieno kitkų, pirktų iš vietinio ūkininko po eurą;
• Svečiai, kuriems neužteko 21 miegamos vietos namukuose, miegojo palapinėse (sava valia);
• Prie Dalios suknelės visą mėnesį plušo jos sesė Aistė Naruševičienė;
• Keramikinį vėrinį Daliai ant kaklo pagamino Danutė iš „Murdeko“;
• Medinę varlytę sau pasidariau pats;
• Vestuvinę arką taip pat surenčiau pats;
• Didžiulį „JENGA“ pasidarėm patys;
• Ugnies šou maloniai sutiko padaryti draugai iš „Viduramžiai.LT“;
• Fotografavimu pasirūpino draugai iš Šilutės „A+I Fotografija“;

Tai tiek, svarbiausia turėti fantazijos, gerą skonį, vietoje dygstančias rankas ir mylinčius draugus. Tada ne tik įspudingas biudžetines vestuves surengti galima, bet ir kalnus nuversti. 

41 6

  Tweet